T. Purlys: „Man labai patinka žaidėjai su charakteriu”

Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) ir Lietuvos vaikinų U14 rinktinės treneris Tomas Purlys daugelį metų žaidė profesionaliai ir baigęs karjerą neturėjo didelių abejonių, ką veiks toliau. Kartu aplinkybės lėmė, kad daug laiko apmąstymams neturėjo – dabar jis yra vienas geriausiai vertinamų jaunimo trenerių, neatmetantis galimybės dirbti ir su profesionalais.

43-ejų T. Purlį šį sezoną girdime dažnai – jis komentuoja ir analizuoja Kauno „Žalgirio” kovas Eurolygoje, yra dažnas svečias įvairiose laidose.

Trenerio karjerą T. Purlys pradėjo 2008 m., kai priėmė Šarūno Marčiulionio akademijos kvietimą, o nuo 2016 m. darbuojasi SKM.

Krepšininko karjeros metu jis žaidė ne vienoje Lietuvos komandoje, buvo išvykęs į Estiją, Baltarusiją, bet galiausiai likimas atvedė į Vilnių.

„Žaidžiau užsienyje ir pakvietė Š.Marčiulionio KA į komandą NKL. Pasiūlė neblogas sąlygas, buvau labai pasiilgęs žaidimo Vilniuje. Pažaidęs sulaukiau skambučio iš Lino Kvedaravičiaus, jis pakvietė treniruoti. Iš pradžių buvo mintis, kad „nejau aš daugiau nebežaisiu krepšinio”? Turėjau dar pasiūlymų užsienyje, bet pagalvojau, kad kiek aš dar žaisiu – 3, 4 metus? Tada Marius Linartas išėjo dirbti į „Perlą”, atsirado nebloga 1998-ųjų gimimo vaikų grupė ir neilgai pamąstęs pagalvojau, kad kalnų krepšinio karjeroje nenuversiu ir milijono neuždirbsiu, todėl gal geriau žiūrėti į kitą karjeros tarpsnį”, – prisimena jis.

Taip T. Purlys skaičiuoja jau dvyliktą darbo su jaunimu sezoną, nors kelis kartus ir bandė jį derinti su profesionalių klubų treniravimu. Į šią pusę jis nespjauna ir dabar, tačiau rinktųsi atsakingai.

„Turiu tikslą dirbti ne vien su vaikais. Ypač dabar, kai komentuoju televizijoje – prieš komentavimą reikia peržiūrėti daug rungtynių ir praktiškai pateikti analizę, taip pats gaunu labai daug informacijos apie vyrų krepšinį ir jaučiu, kad labai tobulėju. 

Dabar nelįsčiau bet kur ir nėra tokio tikslo, kad bet kokiu būdu reikia grįžti į profesionalų krepšinį. Bet išbandyti save gerame lygyje, pradedant nuo asistento, būtų smagu”, – sako T. Purlys.

Pokalbis su juo – apie darbo su jaunimu džiaugsmą, individualaus tobulėjimo svarbą, virsmą iš žaidėjo į trenerį ir karjeros planus.

Kaip atėjote į krepšinį?

Pastūmėjo brolis. Jis lankė krepšinį, prasidėjo rungtynės, kelionės ir užkrėtė mane. Anksčiau nebuvo galima darželiuose lankyti krepšinio, todėl į atranką atėjau būdamas aštuonerių metų. Tėvas paklausė ar eisiu į krepšinį. Sakau, aišku, kad eisiu. Pirmas treneris metus laiko buvo Algirdas Milonas, tada Eduardas Kairys ir Gintautas Regina. 

Nemažai sezonų žaidėte profesionaliai – visą laiką žinojote, kad baigęs karjerą tapsite treneriu?

Per daug negalvojau, bet jeigu svajodavau, ką norėčiau daryti po karjeros, daugiau nelabai kas ateidavo į galvą. Norėjau žaisti kuo ilgiau, kad ir iki keturiasdešimties metų, man patikdavo ilgaamžiai žaidėjai. Kai įpranti prie to gyvenimo būdo, kito neįsivaizduoji. Aš gyvenime nesu dirbęs nuo 8 iki 17 valandos, be krepšinio savęs neįsivaizduodavau. Kaip bebūtų, per dieną būna dvi treniruotės, turi laisvesnį laiką, žinai, kada keltis, turi savo rutiną. Tai visai kitas gyvenimas. 

Vėliau taip išėjo, kad žaidžiau užsienyje ir pakvietė Šarūno Marčiulionio KA į komandą NKL. Pasiūlė neblogas sąlygas, buvau labai pasiilgęs žaidimo Vilniuje. Pažaidęs sulaukiau skambučio iš Lino Kvedaravičiaus, jis pakvietė treniruoti. Iš pradžių buvo mintis, kad „nejau aš daugiau nebežaisiu krepšinio”? Turėjau dar pasiūlymų užsienyje, bet pagalvojau, kad kiek aš dar žaisiu – 3, 4 metus? Tada Marius Linartas išėjo dirbti į „Perlą”, atsirado nebloga grupė 1998-ųjų gimimo ir neilgai pamąstęs pagalvojau, kad kalnų krepšinio karjeroje nenuversiu ir milijono neuždirbsiu, todėl gal geriau žiūrėti į kitą karjeros tarpsnį.

Buvo sunku pereiti iš žaidėjo į trenerio vaidmenį?

Tikrai nelengva. Pradžia lyg ir nebloga buvo, nes turėjau nemažai trenerių – bandydavau iš jų kažką pritaikyti. Bet žvelgiant dabar pradžia buvo kosminė – nei žinojau kaip pradėti, nei ką sakyti, kokias klaidas rodyti. Buvo sunku. Turi tobulėti kiekvienais metais ir viskas ateina su patirtimi. Nebuvo lengva, bet perėjau ne į vyrų krepšinį, o vaikų. Žinoma, ir su vaikais yra specifika – tikrai yra nemažai trenerių, kurie buvo geri žaidėjai, atėjo treniruoti vaikų ir matau, kad jie dirba taip, kaip su vyrais.

Kokias pagrindines pamokas, gautas savo karjeros metu, stengiatės perduoti auklėtiniams? 

Reikėtų gerai pagalvoti, kokie tie akcentai, bet aš turėjau charakterį ir daug dirbdavau. Būdavo, kad dirbdavau po 7-8 valandas per dieną. Turėdavau po dvi-tris treniruotes ir bandau tą žaidėjams pasakyti.  

Turėjau draugų, kurie buvo labai talentingi, keletas jų būtų drąsiai žaidę Lietuvos rinktinėje, bet karjerą baigė, nes nuėjo ne tuo keliu. Bandau tą įteigti žaidėjams, kad pagrindas yra darbas, o ne talentas. Norint kažką pasiekti, reikia įdėti maksimaliai pastangų į treniruočių procesą ir vien jų neužtenka – turi dirbti papildomai, turėti tikslą. 

Jeigu galiausiai ir nebūsi krepšininku, turėsi išsiugdęs tikslo siekimą, komandiškumą. Apie tai irgi daug kalbu, bandau įteigti, kad vienas niekada nieko nepasieksi, visada yra komandinis darbas. Šie dalykai gali padėti ne tik krepšinyje, bet kiekvienoje srityje. 

Man labai patinka žaidėjai su charakteriu. Yra žaidėjų, kur nuo mažens suprasdavau, kad nebus iš jų krepšininkų, nes neturėjo tam tikrų fizinių gabumų, gero kūno, bet juos labai mėgdavau, nes turėjo charakterį ir atiduodavo visą širdį.

Kuo žavus darbas su jaunimu?

Pirmiausia tai, kad tu matai, kaip žaidėjai tobulėja. Kai dirbi su vyrais, tas tobulėjimas yra minimalus – jie jau būna subrendę ir tu gali tik taktikas, naujoves ar minimalius niuansus pasakyti. O iš vaikų tu lipdai viską, praktiškai darai visus pamatus krepšininko karjerai. Matai, kaip jie tobulėja. Jauti malonumą, kad kažką pats sužinojai ir įdiegei žaidėjams, jie daro ir tai jiems sekasi. 

Galima sakyti, kad dirbant su jaunimu juntamas didelis grįžtamasis ryšys?

Taip, būtent. Ir darbas su jais nuoširdesnis – vaikai turi svajones, jų akys dega. Nėra taip, kaip pas vyrus būna – kai mėnesį negauna algos ir sako, kad nedirbs pilna jėga.

Kiek yra minčių ir noro dirbti profesionalų krepšinyje?

Kol kas tikrai neplanuoju. Turėjau keletą nudegimų NKL lygoje. Jeigu jau eini dirbti profesionaliai, turi atsisakyti darbo su vaikais. Aš visus kartus bandžiau suderinti profesionalus su vaikais. Finansiškai negalėdavai atsisakyti darbo su vaikais, nes NKL komandos atlyginimai yra juokingi, eidavai iš idėjos. Bet vėliau pamatydavai, kad nebegalėdavai spėti, buvo daug rungtynių – negalėjai visko atiduoti nei vaikams, nei vyrams. 

Turiu tikslą dirbti ne vien su vaikais. Ypač dabar, kai komentuoju televizijoje – prieš komentavimą reikia peržiūrėti daug rungtynių ir praktiškai pateikti analizę, taip pats gaunu labai daug informacijos apie vyrų krepšinį ir jaučiu, kad labai tobulėju. 

Dabar nelįsčiau bet kur ir nėra tokio tikslo, kad bet kokiu būdu reikia grįžti į profesionalų krepšinį. Bet išbandyti save gerame lygyje, pradedant nuo asistento, būtų smagu.

Jums kaip treneriui, kurio trenerio darbą malonu stebėti, analizuoti, ieškoti idėjų?

Eurolygoje yra labai daug trenerių, iš kurių gali kažką pasisemti. Ne tik Šaras, Željko Obradovičius, bet ir Xavi Pascualis, Dimitris Itoudis, Ettore Messina. Net negalėčiau įvardinti vieno trenerio. Kalbant apie Šarą – smagu stebėti ne tik jo taktiką, bet ir kalbas už aikštelės ribų, jo išsireikalavimą. Lietuvoje taip pat yra, į ką žiūrėti – stebiu ir LKL. Matau, kad yra trenerių, kurie prieš 3-4 metus buvo eiliniai, o dabar jau tikrai patobulėjo ir galima mokytis iš jų. 

Esate vertinamas už individualų darbą su žaidėjais. Kokios spragos yra šiame aspekte?

Senesnės mokyklos žaidėjai nebuvo gerai parengti individualiai. Pas mus pirmoje vietoje buvo taktika, o ne individualus pasirengimas. 10-11 metų amžiaus vaikų komandos žaisdavo su labai daug derinių ir treniruotėse didžiąją dalį dėmesio skyrė taktikai. Dabar jau po truputį atsiranda individualaus rengimo treneriai.

Bet kai kada jie per daug moko bereikalingų elementų, kurių nepanaudosi rungtynėse. 

Individualiame ruošime yra du aspektai – technika ir fizinis pasirengimas. Ir be vieno, ir be kito tau bus sunku. Jeigu būsi lėtas, gali turėti bet kokią techniką. Jeigu negalėsi apeiti, rankos bus lėtos – nieko nepadarysi prieš fiziškai stipresnį. Lygiai taip, jeigu neturėsi technikos ir būsi fiziškai gerai paruoštas – irgi bus problemų. 

Lietuvoje, jeigu dabar su individualia technika jau po truputį vejamės, tai su fiziniu pasirengimu dar turime problemų. Nes turime logiką, kad fizinis parengimas bus vėliaui, jęgos lavinimas tik nuo 18 metų, nes stabdo augimą ir t.t. Bet amerikiečiai, ispanai ir kiti kreipia didelį demėsį, ruošia nuo to amžiaus, kai galima – 13, 14 metų. Vėliau turime 18-os metų žaidėjus, kurie būna fiziškai nesubrendę. 

Kuris iš dabartinių šalies krepšinio talentų jums patinka, žvelgiant būtent į individualius gebėjimus?

Mėgstu universalius žaidėjus. Dabar buvo labai lengva dirbti su U14 rinktine, kai centras gali varytis kamuolį ir atlikti metimą, o gynėjas po krepšiu žaisti nugara. Labai lengva dirbti, kai komanda neturi silpnų vietų ir kiekvienas žaidėjas praktiškai gali daryti viską. Vienas iš tokių – Paulius Murauskas iš Kauno. Jis 203 cm ūgio ir individualiai labai stiprus. Gali susikurti progas, žaisti po krepšiu, ties perimetru, apsiginti ir numesti kamuolį. Tokių žaidėjų reikėtų daugiau Lietuvoje, tada paprasčiau dirbti ir treneriams. 

Kas sunkiau – būti treneriu ar žaidėju?

Treneriu. Daugiau atsakomybės, turi labai daug dalykų, kurie priklauso nuo tavęs, bet iš kitos pusės ir nepriklauso. Nežinai kaip jaučiasi žaidėjai, gali turėti ir vidinių problemų ir atrodo, kad komandą paruošei gerai, bet jie nesužaidžia.

Kai esi žaidėjas tu pats pasiruoši, žaidi, meti į krepšį. Man fizinis nuovargis yra šimtą kartų malonesnis nei psichologinis. Po labai įtemptų rungtynių, ypatingai, jeigu dar pralaimėjai, būna sunku užmigti, kamuoja nerimas. Būdamas žaidėju blogai sužaidei ar pralaimėjai – „ai, važiuojam toliau”. 

Tad vienareikšmiškai sunkiau būti treneriu.

Naujienų sąrašas