Skambinkite: 8 679 24 419
Rašykite: info@skm.lt

Mūsų žodžių svarba mums patiems bei tiems, kam bandome padėti (I dalis)

2018 02 28 Andrius Liachovičius, SKM sporto psichologas

Norėčiau pakalbėti apie labai dažnai pasitaikančią problemą, dėl kurios treneriai, tėvai ir sportininkai praveria mano kabineto duris. Tačiau norint viską sudėlioti į trumpą bei lengvai skaitomą straipsnį, reikėtų viską išskirti į dvi dalis. 

Gerai, blogai, normaliai: tik pradėjus dirbti su savo klientais dažnai girdžiu šiuos tris žodžius. Ir tai nėra atsitiktinumas. Šiuolaikinėje, skubančioje visuomenėje mes ieškome atsakymų, kurie iš mūsų neatimtų daug laiko, o taip pat nustojame gilintis į save bei sau svarbius žmones. Viską pradėjome daryti paviršutiniškai. Taip nutinka ir su sportininkais, kurie atėję pas mane sprendžia problemas, į kurias nelabai gilinasi ir taiko tą patį principą – gerai, blogai, normaliai. Pats atsakymas neturi beveik jokios gilesnės ir/ar tikslesnės informacijos, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje tai yra labai tinkamas ir priimtinas bendravimas.

Yra nemažai mokslinių straipsnių, kuriuose treneriai santykius su sportininkais vertina geriau, nei patys sportininkai vertina santykius su treneriu. Galėtų iškilti klausimas – kodėl? Viena iš priežasčių ir yra nesigilinimas į esamą situaciją arba gilinimasis tik paviršutiniškai, kuomet tinka jau anksčiau minėti trys atsakymai. Kartais panašiai elgiasi ir tėvai, kurie įpratę vaiko paklausti „kaip sekėsi?“ ir net nelaukti jokio atsakymo. Dažnai mums tiesiog pradeda trūkti empatijos. Kuomet užduodame klausimą, pabandykime daugiau laiko skirti ir įsijausti, ką vaikas nori atsakyti.

Tai nereiškia, kad turime bausti už mūsų išmokytus trys žodžius (gerai, blogai, normaliai), bet bandykime skatinti labiau išsišnekėti, o norint tai pastiprinti, turime nebijoti ir patys rodyti geresnį pavyzdį.

Nekreipiame dėmesio į jausmus: dažnas mūsų norėdamas padėti persistengia ir vietoj pagalbos netyčia tiesiog pakenkia. Tokiu būdu sumažiname galimybes daugiau sužinoti apie savo sportininkus ar vaikus. Paimkime paprasčiausią situaciją. Vaikai pradžioje dažnai sako, kad, pavyzdžiui jaudinasi arba kažko bijo. Koks dažnas mūsų atsakymas? „Nebijok“; „Nėra čia ko bijoti“  ir pan. Kas atsitinka? Kaip ir ankščiau minėtoje pastraipoje, pradedame nesigilinti į situaciją, o ieškome greičiausiai problemą „sprendžiančio“ atsakymo. Tačiau iš tikrųjų mes nekreipiame dėmesio ne tik į situaciją, bet ir į vaiko jausmus. Tai reiškia, kad sportininkas ar vaikas jau bijo, o  mums svarbu išgirsti tai ir bandyti jam padėti, išklausyti jo baimes, galbūt mes galime jam padėti eiti kartu ir išspręsti šią problemą.

Dažnai vaikai bijo to, ką pasakys treneris ar tėvai. Taigi, jeigu vaikas išsako savo jausmus, bandykite tai išklausyti, o ne taupyti laiką duodami žalingą patarimą. Negi patiems treneriams ar tėvams tapo nebeįdomu iš ko kyla problemos? Turėtume daugiau pradėti gilintis iš ko kyla problemos ir neapeliuoti nei išsakomų jausmų, nei stengtis spręsti problemą paviršutiniškai. Gerindami tarpusavio santykius su sportuojančiu vaiku galime ne tik jį geriau suprasti, bet ir efektyviau spręsti tikrąsias problemas.

Be to, kiekvienas iš mūsų pagalvokime, kokios yra mūsų tikrosios vertybės. O dabar pažiūrėkime, kam skiriame daugiausiai laiko, o kam suteikiame tik paviršutinišką dėmesį.

Andrius Liachovičius, SKM sporto psichologas 

Turite klausimų ar norite pasiūlyti savo temą? Laukiame jūsų laiškų el. pašto adresu liachoviciusa@gmail.com

Naujienų sąrašas