Treneris A. Milonas – apie „4D“ taisyklę, neįprastą knygų tradiciją ir sienų griovimą

Vienas tituluočiausių ir sėkmingiausių vaikų trenerių Lietuvoje Algirdas Milonas yra sukaupęs milžinišką patirtį, kuria nuo 2013 m. į vis aukštesnį lygį kelia ir Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) auklėtinių žaidimą.

1984 m. pradėjęs darbą su vaikais A. Milonas pirmą kartą į SKM atvyko 2010 m. – prieš tai jis kurį laiką jau dirbo vyrų krepšinyje. Vos atvykęs į dar pirmuosius žingsnius žengiančią mokyklą treneris sulaukė skambučio iš Vokietijos ir nusprendė dar pratęsti etapą, dirbant su profesionalais.

Šis sprendimas jį vėliau nuvedė iki Kauno „Žalgirio“, kur teko susidurti su liūdnai pagarsėjusiu Vladimiru Romanovu. Vis tik prabėgus trejiems metams A. Milonas galutinai suprato, kad tikrasis jo pašaukimas – darbas su vaikais.

Būtent nuo tada 58-erių specialistas į priekį žengia su SKM.

A. Milono vadovaujama „EMSI Gorilos“ komanda per šį laikotarpį spėjo dukart tapti čempione – sėkmingai pradėtas ir šių metų sezonas. Patyrusio specialisto žiniomis gali džiaugtis ir jaunieji krepšinio naujokai, kuriems treniruotes A. Milonas veda Pašilaičiuose.

Skm.lt kviečia skaityti interviu su A. Milonu – apie svarbiausius dalykus vaikų krepšinyje, etapą su profesionalais ir mėgstamiausius dalykus gyvenime.

– Treneri, nuo 2013 m. dirbate SKM. Ką radote šioje mokykloje?

– Pirmiausiai radau tą erdvę, kurioje galiu geriausiai save realizuoti. Visą gyvenimą dirbau su vaikais, vėliau buvo noras save išbandyti vyrų krepšinyje. Septynerius metus blaškiausi po įvairiais šalis ir komandas. Pamačiau, kad man arčiausiai širdies yra dirbti su vaikais ir turėti stabilesnį gyvenimą, o ne gyventi ant lagaminų. Gavau pasiūlymą iš SKM, mokykla sudarė sąlygas, susitarėme, man čia viskas tiko ir važiuojame iki dabar.

– Kuo šis darbas kitoks nei vyrų krepšinyje?

– Kai dirbi su vaikais, tu atsakai už viską – nuo pačios pradžios iki galo. Tu esi psichologas, ir fizinio rengimo, krepšinio treneris, tėtis, mama ir kas tik nori. Vyrų komandoje turi savo sritį ir tik už ją atsakai. Aišku, tai buvo labai įdomi patirtis, darbas su profesionalais. Tai davė didžiulį kokybinį poslinkį mąstyme apie krepšinį. Tai man labai padėjo. Grįžęs į vaikų krepšinį atsinešiau supratimą, ko labiausiai trūksta jaunam žaidėjui, kai jis ateina į vyrų krepšinį. Tą informaciją perdaviau vaikams ir keičiau savo filosofiją. Tad laikotarpis, kai dirbau su vyrais davė labai daug naudos ir dabar ją perteikiu vaikams. Smagu, kad rezultatas rodo pats už save, kad einame teisinga kryptimi.

– Koks tas dalykas, kurio pritrūksta einant į vyrų krepšinį?

– Anksčiau mes daugiau dėmesio skyrėme komandiniam darbui. Darėme daug derinių, vaikus jungėme į komandas, jie lakstė pagal mūsų nubraižytus derinius ir per mažai dėmesio skyrėme individualiam krepšininkų parengimui. Kai tu nueini į kitą komandą, turi parodyti geriausius savo sugebėjimus, o komandiniai dalykai yra antrame plane. Jeigu esi vidutiniškai individualiai pasiruošęs krepšininkas, praktiškai neturi jokių šansų patekti į aukštesnio lygio komandą. Dabar visų sporto mokyklų orientacija yra į jaunimo individualų rengimą, kad jie būtų asmenybėmis ir aukštesniame lygyje nepasimestų.

Žiūrint dar į ateitį, krepšinis bus orientuotas į 3x3 žaidimą. Kai ši šaka tapo olimpine, nemažai vaikų, kurie negali patekti į penketukus ir stipresnes komandas, bus orientuoti į 3x3.

– Galima spėti, kad 3x3 krepšinio treniruotes ilgainiui ims siūlyti ir krepšinio mokyklos?

– Manau, kad taip. Manau, kad Moksleivių krepšinio lyga (MKL) taip pat į tai atsižvelgs, net neabejoju, kad krepšinio federacija jau ruošia tam projektus. Galbūt reikėtų orientuotis daugiau net į regionus, kur nėra surenkama daug vaikų, tai būtų išsigelbėjimas ir treneriams, kurie ten dirba. Būtų išsigelbėjimas visiems.  Regionai dažnai turi po vieną kitą gerą žaidėją, juos pasiima didesnės akademijos, taip subyra visa komanda. 3x3 komandos taip nesubyrėtų ir tai būtų didelis poslinkis rengiant jaunuosius krepšininkus.

– Esate daugkartinis MKL čempionas ir prizininkas. Turite kažkokią sėkmės paslaptį?

– Sunku pasakyti. Negaliu savęs lyginti su kitais, o kiti negali lygintis su manimi. Kiekvienas esame skirtingas, kiekvienas turi savo supratimą, gebėjimą kontaktuoti, intuiciją atsirenkant žaidėjus į komandas. Man kol kas sekasi juos atsirinkti. Tos komandos, kurios buvo iki mano išėjimo į profesionalų krepšinį ir tos, kai grįžau, tapo čempionėmis. Bet aš to dalyko taip stipriai jau neakcentuoju, nes su amžiumi ateina supratimas, kad ne čempionų medaliai yra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra tie žaidėjai, kurie vėliau rungtyniauja Lietuvos rinktinėse. To reikėtų siekti – kad žaidėjai užaugtų iki to lygio.

– Jūs turėjote ne vieną garsų auklėtinį – Martyną Gecevičių, Simą Jasaitį. Ar žaidėjams užaugus iki to lygio pavyksta išlaikyti bendravimą?

– Kaip ir su suaugusiais vaikais – tas bendravimas kiek nutolsta, bet jie prisimena tave, kai tavo gimtadienis, pasveikina per Šv. Kalėdas. Tai yra labai malonu. Aišku, kai sutinki gatvėje nepraeina pro šalį, pasisveikina, pakviečia išgerti kavos. Kaip ir visame gyvenime yra – vaikai užauga, vaikai išeina. Tikėtis ir laukti, kad tave visą laiką prisimins ir nuolat norės susitikti – naivu. Jie užauga, sukuria šeimas, turi rūpesčių. Esu visiems dėkingas už tai, kaip žiūri į mane, koks yra mūsų santykis ir užtenka kartais ir to vieno skambučio –pavyzdžiui paskambina per mokytojų dieną ir sako „treneri, tu buvai geriausias mano mokytojas“. Ar parašo žinutę, laišką per gimtadienį – aš tokius dalykus labai vertinu.

O jų aš niekada nesisavinau. Jie žaidė mano komandoje iki tam tikro laiko, vėliau pateko į aukštesnį lygį ir su jais dirbo kiti treneriai, todėl tai nėra vien mano nuopelnas, kad jie kažkur pateko. Juk, kad M. Gecevičius ar S. Jasaitis laimėjo pasaulio čempionato bronzą nėra vien mano nuopelnas. Tai jų pačių, jų šeimų įdirbis. Aišku, mano kaip trenerio tam tikroje dalyje buvo padarytas įdirbis. Svarbiausia, kad jie išaugo tokiais krepšininkais, kurie garsina mūsų šalį. Tai yra svarbiausias dalykas.

– Kada išryškėja, kad kažkuris krepšininkas gali būti sėkmingas ne tik vaikų, bet ir vyrų kovose?

– Labai individualiai. Kartais matai, kad kūnas labai geras, bet kamuolys nelimpa ir viskas, daryk ką nori. Turiu daug pavyzdžių, kai jauname amžiuje žaidėjui esu pasakęs, kad neitų į krepšinį, eitų ieškoti savęs kitur. Buvo ir pykčių su tėveliais, o po to tas žaidėjas tapo kitos sporto šakos Europos čempionu, ar dalyvavo pasaulio čempionate, olimpinėse žaidynėse. Vėliau susitinka mane ir dėkoja, kad išvariau iš krepšinio.

Kartais matai, kad netinka kažkam, o kartais atvirkščiai. Pavyzdžiui M.  Gecevičius pirmais metais nepateko į mano komandą, nes nepraėjo atrankos. Buvo pirmokas ir ne pats stipriausias, greičiausias. Po metų laiko, padirbėjęs su savo šeima, tėveliais, jis atėjo ir tapo komandos lyderiu – matėsi nuo pirmos dienos, kad kažkas iš jo bus.

S. Jasaičio atveju – jis buvo žiauriai vėlyvo brendimo, taip pat, kaip ir jo sūnus, kuris dabar pas mane treniruojasi. Jis labai panašus į tėvą. Jo reikėjo laukti – matėsi, kad turėjo, kaip sakant, kažkokį vinuką, bet jo reikia laukti, jam reikėjo subręsti. Kaip ir dabar savo komandoje turiu žaidėjų, kurie anksti subrendo ir duoda jau dabar rezultatą, bet yra žaidėjų, kuriuos augini į ateitį ir matai, kad dar po poros metų jie bus geresni nei tie, kurie dabar yra lyderiai.

Ta intuicija ir ilgametė patirtis duoda pamatyti tuos grūdelius ir juos atrankinti. Bet labai daug kas priklauso nuo pačio žaidėjo ir šeimos. Koks bus jo požiūris, ar jam padės šeima eiti į priekį ar ne. Dabartiniai tėvai labai skiriasi nuo tų, kurie buvo anksčiau. Anksčiau tėvai viską palikdavo trenerio rankose. Dabartiniai tėvai skiria daug daugiau dėmesio vaikams, važinėja po turnyrus, nori kad jie tobulėtų, spaudžia trenerius, kad darytų taip, o ne kitaip.

– Kalbant apie patirtį vyrų krepšinyje – ką davė etapai Vokietijoje ir Švedijoje?

– Vokietijoje dirbau trenerio asistentu ir tai man buvo visiškai naujas darbas. Gaudžiau visą informaciją, kaip man teisingai atlikti savo pareigas.

Švedijoje jau buvau vyriausias treneris, ten jau dariau viską pats, kūrėme tą klubą, iškėlėme į atkrintamąsias, ko niekada nebuvo anksčiau. Buvo skaudu, kai klubas nutraukė visą veiklą su vyrų krepšiniu. Liko apmaudas dėl įdėto darbo. Kai išeini į aukštesnį lygį, visada gauni naują patirtį. Darbas su užsieniečiais krepšininkais davė žiauriai daug patirties. Tiek bendravimo, mentaliteto skirtumai – reikėjo laužyti savo supratimą apie bendravimą, juk buvau įpratęs vadovauti vaikams, kurie klauso kiekvieno tavo žodžio. Kartais reikėjo nugalėti save įvairiose situacijose.

– Vėliau dirbote „Žalgiryje“, „Lietkabelyje“. Tai buvo dar kitokia patirtis?

– Tikrai. Čia buvo visiškai kitoks lygmuo. Man buvo kiek netikėta, kai buvau paskirtas „Žalgirio“ asistentu, nusišypsojo fortūna. Čia įgijau Eurolygos patirties, pamačiau, kokiu ritmu dirba komanda, kaip ji ruošiasi, gyvena, koks bendravimas. Man teko laimė dirbti, kai ekipai vadovavo Vladimiras Romanovas, tad prisiklausiau įvairiausių istorijų. Įdomi patirtis ir su juo pačiu, bet tikrai nesinori, kad būtų daugiau tokių vadovų kaip jis. Dabar aš be galo džiaugiuosi už „Žalgirį“, kad jie turi tokį vadovą kaip Paulius Motiejūnas. Nieko geriau turbūt surasti ir negalima.

– Teko sulaukti keistų V. Romanovo prašymų?

– Savo atžvilgiu kažkokių prašymų nesulaukiau. Nebuvau ta figūra, kuri lemdavo kažką, todėl didelio kontakto su juo nebuvo. Man teko daug vertėjauti, kalbant su treneriais užsieniečiais, nes jis kalbėdavo tik lietuviškai. Reikėdavo bandyti išversti, ką jis ten sako. Buvo tikrai nelengvų, šlykščių situacijų, kai treneris iškviestas ant kilimėlio ir tu turi vertėjauti. Buvo tikrai nesmagių situacijų, bet net ir tokia patirtis kažką duoda gyvenime.

– Kalbant apie Jus – labai mėgstate keliauti. Į kurią vietą visada norite sugrįžti?

– Visada noriu sugrįžti į Graikiją, mane jos salos papirko nuo pirmo apsilankymo. Vienos iš mano pirmųjų atostogų kelionių buvo į Rodo salą. Žiauriai patiko žmonių mentalitetas, gamta. Kai tik galiu, visada ieškau galimybių išvažiuoti į kurią nors Graikijos salą arba pačią Graikiją.

O didžiausią įspūdį paliko Australija, kai teko ją aplankyti su savo komanda. Tada dar dirbau tuometinėje Šarūno Marčiulionio akademijoje, o kelionės į užsienį dar buvo retos. Bet rėmėjų dėka išvažiavome į turą. Didžiulį įspūdį paliko šalis, jos dydžiai, žmonių gyvenimo būdas. Tai išliks visam gyvenimui. Vėliau neteko sugrįžti, bet būtų tikrai smagu.

– Kitas Jūsų pomėgis – knygų skaitymas. Kokias knygas mėgstate?

– Mėgtu Dano Browno kūrybą, o paskutinė skaityta knyga – apie „Nike“ įkūrėją. Domina istorijos knygos, nuo mažumės patiko nuotykių knygos. Ir savo vaikus skatinu kuo daugiau skaityti. Su mažiausiais auklėtiniais stovykloje turime tokį dalyką – jie turi atsivežti knygą ir stovyklos pabaigoje rengiame knygų bičiulių vakarą. Jie draugams ir man pasakoja, ką skaitė. Jau antra karta auga pagal tokią mano sistemą ir visiems tai patinka. Jeigu vieni buvo drovesni, ne taip dalindavosi įspūdžiai, tai dabartiniai vaikai daug drąsesni.

Knygų skaitymas vaikams atima kažkiek laiko nuo elektroninių prietaisų, kurie daro stiprią neigiamą įtaką. Kai skaitai knygas, tu gauni patirties. Diskutuodami su vaikais mes randame tų dalykų, apie ką mes šnekame savo komandoje – kokios yra gyvenimo taisyklės, mūsų vertybės. Tuos dalykus galima rasti knygose, jeigu skaitai ne tik, kad perskaitytum, bet ir galvoji. Vaikai kartais gali išvengti ir blogų situacijų gyvenime, jei tas patirtis pasiima iš knygų. Jos visada padės nusiraminti, atsipalaiduoti ir kažkiek išeiti į kitą pasaulį.

– Paminėjote vertybes, kurias norite pamatyti savo komandose. Kokios tos vertybės?

– Mes turime „4D“ kodeksą, kur tos „d“ raidės reiškia žodį. Pirma – drausmė, tada draugystė, darbas ir drąsa. Su tuo mes gyvename nuo pirmos dienos. Vaikai vėliau jau patys vienas kitam primena, kad pažeidžia vieną ar kitą taisyklę. Tai padeda, vaikai sutinka, kad jie turi būti drausmingi, jeigu nori kažką pasiekti, turi būti draugiški ir dalintis kamuoliu, padėti draugams, o be darbo irgi nieko nepasieksi. Taip pat turi būti drąsus, kad nebijotum užstoti savo draugo, pasakyti kažką, ar atlikti kažkokį veiksmą aikštėje, kai reikia pakovoti. Žmogiškumas man yra pirmoje vietoje. Ne rezultatas, o žmogiški santykiai.

– Neįmanoma nepastebėti Jūsų pozityvumo – ar darbas su vaikais suteikia tos begalinės energijos?

– Aš stengiuosi elgtis taip, kaip noriu, kad su manimi elgtųsi. Jeigu būsi piktas ar suirzęs, atsiras siena tarp tavęs ir kitų. O tas sienas reikia griauti. Man taip gavosi, kad naujų dalykų kūrimas buvo susijęs su pozityvumu. Naujienų, naujovių ieškojimas ir įvedimas. Kad ir pati mano pradžia su Šarūno Marčiulionio akademija. Viskas juk prasidėjo nuo kūrimo – buvo sugriauta ta sistema, kad yra tik viena ir valdiška sporto mokykla. Atsirado privatus sektorius ir mes pradėjome kurti.

Tuo man imponuoja ir SKM, nes tai – ne valdiška organizacija. Čia žmonės atėjo su iniciatyva, kurie ieško kažko, kuria ir yra atviri naujovėms. Be pozityvumo tu negali tų dalykų priimti.

O energijos gaunu iš vaikų. Atiduodi jos daug, bet ir gaunu atgal. Kai esi vyresnis, tos energijos labai reikia. Tampi truputėlį vampyru, kuris ją siurbia iš vaikų, grįžti namo ir nesi išvargęs (juokiasi). Vaikų tikėjimas duoda energijos ir norisi ją atiduoti visiems aplinkui. Juk be energijos mes negalime nieko sukurti. Sugriauti lengva. Tik pozityvumo keliu reikia eiti. Tikiu, kad ir politikoje atsiradęs pozityvumas gali Lietuvą pakelti į aukštesnį lygį.

Naujienų sąrašas