Titaniškos G. Šerkšno kovos: ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir su savimi

Druskininkai, kartų kaita šeimoje, pergalės, iškovotos sukandus dantis ir nugalint fizinius skausmus, vaikų krepšinis bei šveicarų tenisininkas Rogeris Federeris – apie tai kalbamės su Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneriu Gintaru Šerkšnu. Gegužę pradedame šio „SKM-Leovira“ stratego portretu.

SKM treneris iškart perspėja, kad daug laiko neturi ir ryžtingai priduria, kad nėra reikalo čia apie jį rašyti: „Nieko iš manęs čia neiškvosit“. Bet visgi pasikalbėjome ir drįstame teigti, kad krepšinio specialistas pasidalino ne vienam skaitytojui įdomiais savo gyvenimo epizodais.

1.  Druskininkai. Nepaisant to, kad Vilniuje SKM treneris seniai nebe svečias ir šitą miestą gali vadinti namais, visgi tikroji G. Šerkšno gimtinė – Pietų Lietuvos miestas, savo gydyklomis ir ramybe viliojantis visus, ieškančius atokvėpio nuo ofiso kėdės ar naujos energijos įkrovos darbams tęsti. Taigi, gimtieji trenerio namai – Druskininkai.

„Pats gražiausias miestas pasaulyje, – šypteli SKM treneris, kalbėdamas apie gimtinę. – Ir dabar vis labiau gražėja. Malonu sugrįžti. Dabar rečiau, bet į mėnesį kartą nuvykstu.“

Pasak G. Šerkšno, draugų Druskininkuose irgi nebedaug liko – mat dauguma jų gyvena Vilniuje arba kituose miestuose ar net užsienyje, tad pagrindinis kelionės tikslas paprastai būna aplankyti Druskininkuose tebegyvenančią mamą ir seserį.

SKM treneris prisipažįsta, kad ir pats be vargo susikalbėtų dzūkiška tarme: „Ir pats kalbu (dzūkiškai – red. past.), kai reikia. Jei kalbėsi su kaimo žmogumi ar vietiniu gyventoju, tai aš dzūkuosiu“. Nors šeimoje, tvirtina druskininkietis, tarmiškai paprastai nešneka, nelabai belikę ir su kuo – vyresnieji, kurie dar kalbėję dzūkiškai, jau išėję anapilin.

2. Nerūpestingos dienos. Vienas gražiausių žmogaus gyvenimo laikotarpių – vaikystė – daugeliui asocijuojasi su nerūpestingomis dienomis, žaidimais ir linksmybėmis. Pasiteiravus, kokia gi buvo G. Šerkšno vaikystė, treneris nedaugžodžiauja ir tarsteli: „Visko buvo!“.

Neatskleisdamas detalių, SKM treneris pripažįsta, kad jo tėveliams yra tekę sulaukti ir skambučio iš mokyklos. Paprašius papasakoti plačiau apie šį įvykį, krepšinio specialistas šmaikštauja: „Čia, žinote, kaip tik neseniai šnekėjau su Rolandu (tren. Rolandu Peniku – red. past.) ir kalbėjom, ar tiesą sakyt, ar meluot. Tai tiesos sakyti negalima, ir viskas“. „Na, buvau šiek tiek padykęs“, – pagaliau šiek tiek atlyžęs tarsteli G. Šerkšnas.

[foto_2] Vidurinį išslavinimą treneris gavo baigęs tuometinį Vilniaus sporto internatą. Nuotr. S. Čirbos

3. Internatas. Pažintį su gyvenimu sostinėje Gintaras pradėjo būdamas septyniolikos. Mat mokyklą SKM treneris baigė ne Druskininkuose, o Vilniuje. Ir ne tradicinę vidurinę ar gimnaziją, o Vilniaus sporto internatą (1988-1989 m.). Tiesa šiandien šis internatas pasikeitęs nuo G. Šerkšno mokymosi laikų ne tik funkcijomis, bet ir pavadinimu – Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinis sporto centras. Kas trenerį paskatino žengti šį gana reikšmingą žingsnį?

„Na, šešiolikos pradėjau sportuoti, labai vėlai, nes Druskininkuose tas krepšinis vėlai prasiskynė kelią. Dar iš pradžių buvo rankinis, o vėliau paauglystė, ne tas galvoje buvo. Tai krepšinis vėlai atėjo, tiksliau, aš į jį nuėjau vėlai. O po metų dėl ūgio atvažiavau į Vilnių, į „Statybos“ dublerius sportuoti, o mano treneris va pusę metų buvo Rolandas Penikas“, – apie išvažiavimą į Vilnių pasakoja pašnekovas.

Tėveliai sūnų, pasak SKM trenerio, išleido į sostinę ramiai, taip pat priduria, kad dabar berniukus išsiveža į kitą miestą mokyti krepšinio sulaukus vienuolikos. Pats, G. Šerkšnas tvirtina, taip pat dėl šio pokyčio nesijaudinęs, nes gyventi kur buvo – sporto internate, kur lygia greta ėjo mokslai ir krepšinio treniruotės.

4. Be svarstymų! Baigus sporto internatą, krepšinio specialistas tikslingai pasirinko ir studijų kryptį – kūno kultūrą Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas, LEU – red. past.).

Alternatyvų šiai specialybei abiturientas tuo metu neturėjo: „Net nesvarsčiau! Pasirinkimą pasufleravo ir tai, kad draugų daug čia ėjo, be to, būtinai reikėjo įstoti ir todėl, kad vis dar ėmė į sovietų kariuomenę. Praktiškai paskutiniai metai ir buvo. Būtum neįstojęs, dar būtų galėję išsiųst, nors jau dauguma mano metų nebetarnavo. Ir pačiam, ačiū Dievui, neteko“.

SKM treneris sakosi buvęs ir studijuojantis, ir studentaujantis studentas. „Baigiau gerai, skolų neturėjau. Dar ir stipendiją gaudavau. Užteko laiko viskam: ir sportui, ir pramogoms, ir mokslui“, – vardija VPU absolventas. Nors G. Šerkšnas pripažįsta, kad tuo metu negalvojęs apie trenerio karjerą, tuo metu esą dar kiti vėjai galvoje buvo ir noras vis tik buvo didesnis žaisti krepšinį, nei jo mokyti.

 

„Tuo metu krepšinis buvo mano meilė, – tvirtina SKM auklėtinių krepšinio treneris, o paklaustas, ar ką nors gyvenime keistų iki studijų baigimo, Gintaras lakoniškai atsako, kad pradėtų anksčiau žaisti krepšinį. – Vėlokai tas krepšinis atėjo į gyvenimą, bet, ačiū Dievui, atėjo!“ 5. Traumos. Savo ateitį krepšinyje G. Šerkšnas siejo su žaidėjo karjerą ir tvirtina, kad jei sveikata būtų leidusi, tai dar ilgai būtų žaidęs aikštelėje. Toliau sportuoti sutrukdė nuo sporto neatsiejamas negandos šešėlis – traumos.

[foto_3] Traumos užkirto kelią G. Šerkšnui tęsti krepšininko karjerą. Nuotr. S. Čirbos

„Galiu taip pasakyti, šešiolikos pradėjus sportuoti, jau aštuoniolikos daktarai pasakė, kad baigčiau sportą dėl stuburo problemų. O po to dar profesionaliai 11 metų atžaidžiau, bet patyriau kelio traumą. Kliuvo daug operacijų ir praktiškai dar bandžiau truputį žaisti su viena koja. Bet atėjo laikas baigti žaisti“ , – pasakoja buvęs krepšininkas.

 

Prisimenant 11 metų trukusį profesionalo kelią, vertėtų paminėti, kad 1989 m. G. Šerkšnas tapo Sovietų Sąjungos Dublerių čempionato nugalėtoju. Vėliau sezoną (1992-1993 m.) jis praleido Vilniaus „Statyboje“. 1995-1997 m. G. Šerkšnas vilkėjo Alytaus „Alita“ ekipos marškinėlius, po to du sezonus iš eilės žaidė tuometinėje Marijampolės „Kraitenės“ komandoje bei rungtyniavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).
 
Vis tik 1999-ieji buvo lemtingi - profesionalas patyrė rimtą kelio traumą. Po visos eilės operacijų ir reabilitacijos jam pavyko grįžti į krepšinio aikštelę, tačiau ne Lietuvoje. G. Šerkšnas kurį laiką atstovavo Suomijos „Karkkila“ komandai.
 
Nepaisydamas traumų, profesionalus krepšininkas pusę sezono žaidė Švenčionėlių ir Švenčionių rajono krepšinio klube „Rida“, su kuriuo kovojo Lietuvos krepšinio A lygoje. Tačiau šį laikotarpį buvęs krepšininkas vertina gana skeptiškai:
 
„Čia jau nebe žaidimas buvo. Po visų traumų, po operacijų, čia buvo daugiau prie universitete darbo prisidūrimas. Su viena koja ir su dviem injekcijom į užpakalį prieš varžybas. Tai čia jau buvo nebe krepšinis. Nors 2000-aisiais dar buvau išvažiavęs žaisti į Suomiją, bet ir vėl teko operuotis“.
 
Vėl grįžus į Vilniaus „Statybą“ ir čia praleidus beveik du sezonus (2002-2004 m.) jam pavyko tapti LKAL vicečempionu. Kaip pats teigia, vėliau eilę metų žaidė miesto lygoje, o šiuo metu trečius metus iš eilės tapo Lietuvos veteranų krepšinio lygos čempionu.

6. Treneris. Žaidėjo pabaiga tapo trenerio karjeros pradžia. Tuomet G. Šerkšnas ir pradėjo dirbti krepšinio treneriu Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM), vėliau treniravo ir Vilniaus universiteto (VU) studentų komandą, kurią vėliau pakeitė į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) vyrų ekipą. „Gyvenimas privertė. Šeimą reikėjo išlaikyti“, – surimtėjęs sako atletas.

2001 metai tapo tarsi riba, nuo kurios G. Šerkšnas vis geriau tapo žinomas kaip krepšinio treneris. Tais metais Gintaras stojo už VU vaikinų komandos vairo ir jų žaidimui dirigavo 4 metus, iki 2005-ųjų. Taip prasidėjo daugiau nei dešimtmetį trunkantis trenerio karjeros etapas, dirbant su studentais. Nuo 2005 metų G. Šerkšnas užėmė VGTU studentų krepšinio komandos stratego poziciją ir komandai vadovauja ligi šiol.

Paklaustas, ar nenorėjo užsimoti plačiau, kad ir eiti treniruoti kokios RKL komandos, treneris nesvarstęs atsako: „Geriau žvirblis rankoj, nei briedis lankoj. Trenerio darbas nėra stabilus Lietuvoje, tad kai turi geras darbo sąlygas, ko daugiau reikia“.

 

[foto_4] SKM G.Šerkšnas treniruoja „SKM-Leoviros“ ekipą. Nuotr. S. Čirbos

7. Vaikų krepšinis. Tuo pačiu metu, dirbdamas su studentais, 11 metų krepšinio treneris krepšinio mokė ir vaikus. Pats treneris tikina, kad su vaikais yra kur kas sudėtingiau dirbti, ypač dabar, nes per tiek metų darbo vaikų krepšinyje, treneris pastebi, jog atėję vaikai su kiekvienais metais rodo silpnesnius rezultatus bei stinga duomenų, kurių reikėtų geram krepšininkui. Dirbant su vaikais, treneriui, anot G. Šerkšno, reikia ne vienos savybės: „Pirmiausia gal kantrybės reikia. O vėliau turi būti nustatytos ribos tarp auklėtinio ir trenerio – bendravimas turėtų būti įstatytas į kažkokius rėmus, tvarką pats turi įsivesti.

Svarbu ir disciplina, tada ir pagarba ateina. Kuo vyresnis treneris, tuo labiau gerbia. Su laiku viskas ateina. Ir pats augi, dirbdamas su jais“. 

 

Šiame sezone prie SKM trenerių štabo prisijungęs G. Šerkšnas sako, kad didžiausias atlygis už darbą jam yra, kai vaikas kažką išmoksta, ir, žinoma, pergalė, kurių kuo daugiau, tuo geriau. „Griežtas kritikas esu ir rėžiu viską tiesiai šviesiai, – tvirtina „SKM-Leovira“ treneris. – Bet ir pagiriu! Nes būna ir tokių, kurie negiria, o aš dar ir pagiriu.“

8.  Federeris. Teisingai, šveicaro Rogerio Federerio pavardė toli gražu nesusijusi su krepšiniu ir oranžiniu kamuoliu. Labiau su rakete ir tenisu. Pirmoji pasaulio raketė R. Federeris yra mėgstamiausias SKM trenerio sportininkas.

„Iš krepšininkų neturėjau ko pasirinkti, – nusijuokia G. Šerkšnas. – Bet ne, Federeris iš principo simpatiškas kaip žmogus, intelegintiškas ir šitiek laiko tame elite išsilaikyt... O tenisą tai taip, kartas nuo karto pasižiūriu. O kodėl neminėjau krepšinio (trenerio dosjė SKM tinklalapyje – red. past.), žinote, pasirinkti vieną yra sunku.“ Laisvalaikiu treneris šmaikštauja ir sako, kad smagiausiai yra žiūrėti krepšinį arba dar kartais ištrūkti pažvejoti su R. Peniku.

 

9.  Mentelės. G. Šerkšnas sako, kad geriausiai nuo darbų atsikvėpia gamtoje. Tačiau SKM treneris turi ir dar vieną įdomų laisvalaikio pomėgį – drožinėti iš medžio. Tad visai nekeista, kad Šerkšnų namuose Gintaro žmona blynus varto vyro rankomis sumeistrautomis mentelėmis. „Kai gamtoje būni, tai va ir drožinėji kaime. Drožinėju įvairius dalykus: ir pjaustymo lenteles, ir šaukštus, ir menteles. Drožinėjimas man patinka, medis apskritai yra toks dalykas, kad gali iš jo kažką imt ir nulipdyt.

[foto_5] G. Šerkšnas SKM trenerių štabą papildė šį sezoną. Nuotr. R. Dačkaus

Ne profesionaliai tuo užsiimu, bet ir namuose kolekciją turiu, ir draugams padalinu“, – teigia krepšinio specialistas.

10. Kartų kaita. SKM trenerio namuose, kaip ir Lietuvos krepšinyje, viena karta keičia kitą. G. Šerkšno sūnus Mantas 2012 metais buvo pakviestas į Lietuvos šešiolikmečių rinktinę. Ar tėtis dalina patarimus jaunajam krepšininkui?

„Dažniausiai patarimus dalinu po varžybų, išsakau ir pastabas. Po kiekvienų varžybų, jeigu aš jas stebiu, įvardiju, kas buvo blogai, o ką gerai padarė. Kaip auklėtiniams griežtai, taip ir sūnui griežtai. Turi gerus trenerius, per daug nesikišu, bet vieną kitą patarimą duodu. Bet, kaip sakoma, tėvas – pats blogiausias treneris, nes gali jam atsikirsti“, – tvirtina Manto tėtis.