SKM žuvelė, aikštelėje nepraslystanti pro teisėjų akis

Kalendorinis pavasaris atsineša ir vis daugiau švenčių, tarp jų ir gimtadienių. Ne išimtis ir Riešėje Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) auklėtinius treniruojantis SKM treneris Otas Majeras. Ši SKM žuvelė kovo 6-ąją skaičiuos jau 29 pavasarį.

Tad artėjančio gimtadienio ir atėjusio pavasario proga siūlome susipažinti su 10 fragmentų iš Oto gyvenimo!

1. Žuvelė. 1984 metų pavasarį pasaulį išvydo Arūno Majero pirmagimis - sūnus Otas, kuriam vardą sugalvojusi, sako, Otas, ne kas kitas, o mama. Keista painiava dėl Oto gimimo vietos... Mat iš tiesų Oto tėvai gyveno Ramygaloje, miestelyje, netoli Panevėžio, tačiau po Oto gimimo apie keletą metų SKM treneris gyveno su seneliais Širvintose.

„Kadangi tėvai gyveno Ramygaloje, netoli Panevėžio, tai mano gimimo vieta yra Panevėžys. Tačiau vėliau apie keletą metų teko gyventi kaime su seneliais. Paskui, kai tėvai jau įsitvirtino Širvintose, tuomet jau gyvenau su tėvais“,- painiavą išsiaiškinti padeda po Žuvų zodiako ženklu gimęs Otas.

Apie gimtąjį miestą Otas atsiliepia trumpai, bet gražiai: „Širvintos - mažas miestelis, geras ir gražus miestelis. Tiesa, pastaraisiais metais dėl darbų ir laiko stokos grįžtu rečiau, bet sugrįžti išties gera. Anksčiau, kai dar turėjome komandą, tai grįždavau kiekvieną savaitgalį. Kitaip ir negalėjau. Dabar jau kitaip.“

Otas, paklaustas, ar Širvintose žino, kas yra Otas Majeras, pradeda juoktis ir kukliai sako, kad reikia širvintiškių klausti. Tada minutę pasvarsto ir sako: „Žino, žino. Turbūt“.

2.Dvynukai. Baigęs Širvintų „Lauryno Stuokos-Gucevičiaus“ gimnaziją, O. Majeras atvyko studijuoti į Vilnių. Po pirmų metų Mykolo Romerio universitete, Otas persigalvojo ir pasirinko kitą studijų programą - turizmą ir viešbučių administravimą Vilniaus kolegijoje, kurios krepšinio komandoje žaidė ne tik studijų metais, bet ir baigęs studijas.

Jau beveik 11 metų Otas gyvena Vilniuje. Visus tuos metus Oto gyvenime buvo viena ypatinga asmenybė - Edita, kuri ir po gyvenimo per atstumą, ir net po sunkių akimirkų liko didžiausias pastiprinimas Otui. Greitu metu gali skambėti ir Mendelsono maršas, kadangi Edita jau mūvi sužadėtuvių žiedą.

Su jaunesne seserimi Karolina užaugęs ir vaikystėje, pasak trenerio, daug laiko išeikvojęs peštynėms, Otas ateityje įsivaizduoja panašų - dviejų vaikų - savo šeimos modelį: „Laiko jau nebereikia, jau, atrodo, vestuvėms tinkamas metas. Su Edita esame šnekėję apie šeimą, tai žinau, kad iš jos pusės yra didelė tikimybė, kad turėsime dvynukus. Ji dar turi tokius du apgamiukus, kurie, pasak vyresnių žmonių, reiškia, kad gali gimti dvynukai. Bet būtų išties gerai - vienu kartu būtų du“.

3. Vokiškas palikimas. „Taip, iš tikrųjų mano pavardė yra vokiška, o dėl vardo tai nežinau. Mama išrinko, jai būtent šis labai patiko. Nesu tikras, ar derino prie pavardės, ar ne. Bet man pačiam tiek mano vardas, tiek pavardė, tiek abiejų derinys labai patinka. Visi atsimena vardą paprastai iš pirmo karto, tas išskirtinumas visai naudingas“,- savo inicialais džiaugiasi SKM treneris.

Pasak Oto, kiek jam teko domėtis savo pavardės kilme, tai jos atsiradimą lėmė istorinės aplinkybės. „Kiek teko domėtis, tai turėjome giminių Klaipėdoje, o juk Klaipėdos kraštas buvo savu laiku užimtas vokiečių, taip ir nuvilnijo pavardė“,- pasakoja Majerų giminės atstovas. Prisiminus mokyklos laikus, Otas sako, kad jokių juokų ar nesusipratimų mokykloje dėl jo vardo ir pavardės nebuvo.

4. Humanitaras. O. Majeras, prisiminęs mokyklą ir gyvenimą tuo metu, kai buvo moksleivis, šypteli. „Niekada nebuvau tas, kuris už save nepastovėtų. Ko gero, dėl to ir jokių pokštų dėl vardo ar kitų dalykų priekabių nebuvo“,- atvirai sako SKM treneris.

Paskutinėse klasėse Otas buvo it koks vienas iš trijų karalių, nes klasėje mokėsi 30 merginų ir 3 vaikinai. „Nežinau, galbūt dabar jau ta tendencija išnykusi, bet kadangi pasirinkau humanitarinį profilį, nors su matematika bėdų neturėjau, gal kiek su fizika ir chemija - nepatiko man šios disciplinos, tai teko mokytis merginų apsuptyje“,- šmaikštauja Otas.

Pavardė lėmė sprendimą, kad pirmąja užsienio kalba jis pasirinko ne anglų ar rusų, o būtent vokiečių kalbą: „Taip, skamba galbūt juokingai, bet pavardė kažkiek nulėmė apsisprendimą. Bet moku ir angliškai, ir rusiškai susikalbėti“.

5. Pradžia. Oranžinį kamuolį Otas į rankas paėmė būdamas ketvirtoje klasėje, tačiau, kaip ir kraštietis bei dabar kolega Eligijus Redeckas, pirmiausiai save išbandė lengvojoje atletikoje. „Kaip ir Eligijus, pradėjau nuo lengvosios atletikos, o jau po treniruotės treneris leisdavo pažaisti krepšinį. Mano tėtis buvo lengvaatletis, dešimtkovininkas, tai jis ir nuvedė mane į tą krepšinį“,- pirmuosius žingsnius krepšinyje prisimena tėčio Arūno taip ir nepraaugęs O. Majeras.

Lengvoji atletika, anot Oto, suteikė daugiau fizinių jėgų, sustiprino labiau fiziškai prieš pradedant lankyti krepšinį. „Su laiku krepšinis po truputį ir išstūmė lengvąją atletiką iš mano domėjimosi lauko. Po Eligijaus buvau antras, kuris be jokių ypatingų treniruočių su krepšiniu išvažiavau iš gimtinės ir toliau žaidžiau“,- sako SKM treneris.

O. Majeras sako, kad tėčio indėlis į Oto pasirinkimą taip pat buvo svarus - mat tėtis žaidė krepšinį ir dabar dar tebežaidžia su veteranais. Pats Otas su draugais šiemet dar išbando jėgas 3x3 Lietuvos krepšinio lygoje, kur komandą sudaro visi draugai iš Vilniaus kolegijos komandos.

„Su šitais vyrukais sutariame ir aikštelėje, ir už jos ribų. Dažniausiai ir žaidžiame vienoje komandoje. Paprastai jei jau vienas nuėjo į kokią komandą žaisti, tai sezono bėgyje ten ateis ir kiti likę. Tai panšiai ir šioje tris prieš tris lygoje sumąstėme dalyvauti“,- apie komandos susibūrimą pasakoja krepšinio žaidėjas.

6. „Alekniškis“. SKM treneris spėjo pabūvoti abiejose barikadų pusėse - ir pažaisti aikštelėje drauge su komanda, ir pabūti ne tik vaikų treneriu. Daugiau nei dvejus metus O. Majeras dirbo antruoju Širvintų komandos „LSGG Alekniškis“ treneriu. Ši komanda 2009-2011 metais rungtyniavo Regionų krepšinio lygoje (RKL).

„Tai buvo įdomi patirtis, kartais ir sunki. Tai daryti vedė noras paskatinti domėtis tuo krepšiniu ir suteikti galimybę vaikams žaisti, tai bendromis jėgomis su komanda ir eidavome kovoti. Ypatingų pergalių galbūt nepelnėme, bet man pačiam tuo metu buvo sunku, nes turėjau galimybę išvažiuoti į Utenos „Juventus“ klubą, bet kadangi pats lyg ir subūriau komandą, tai nenorėjau pasitraukti vidury sezono, tik pradėjus darbus“,- apie patirtį šioje komandoje pasakoja buvęs komandos treneris.

Sostinės krepšinio mokyklos mokyklinukų treneriu Otas pradėjo dirbti prieš keletą sezonų, 2011 metais. Ir dabar akimirkai susimąstęs sako, kad ateityje norėtų dirbti su vaikais, nes šis darbas teikia džiaugsmo. „Noriu užsiauginti savo komandą, kuri be vargo galėtų varžytis dėl pergalių. Tas yra įmanoma, tik reikia laiko ir įdėti pastangų“,- ateities vizija dalinasi SKM auklėtinių treneris.

7. Tradicija. 2002 metais O. Majeras tapo jau keletą dešimtmečių kasmet Klaipėdoje vykstančio Kazimiero Budrio šeimų turnyro nugalėtoju. Tai tarsi Majerų šeimos tradicija, kuri suburia visą šeimą draugėn: „Labai geras turnyras, kurio finale Klaipėdoje kaunasi dažniausiai 8 komandos, nebūtinai iš Lietuvos. Kartais dalyvauja ir estai bei rusai. Mūsų šeimai šis turnyras svarbus, nes mano tėvas su giminės vyrais būdamas vaikas jame žaidė, tuomet aš su savo tėvu žaidžiau, neseniai aš jau žaidžiau kaip tas vyresnis, o mano pagalbininkais buvo pusbrolio vaikai... Tikiuosi, kad vieną dieną taip žais ir mano vaikai, nepaisant to, kiek dar šis turnyras gyvuos.“

Vieną kartą per metus, O. Majero teigimu, visa šeima suvažiuoja į krūvą, net ir tie, kurių nematei keletą metų. 3 dienas trunkančiame turnyre jėgas yra išbandžiusi ir Oto sesuo Karolina.

Kartą Majerų šeimai turnyro atidaryme teko susikauti su krepšinio grando Arvydo Sabonio šeima. Abi komandos nepraleido progos ir drauge pasidaryti nuotrauką atminimui.

8. Etalonas. Mėgiamiausias Oto atletas yra dukart pasaulio čempionas, lengvaatletis, disko metikas Virgilijus Alekna. Otas prisipažįsta, kad šis sportininkas yra jam autoritetas: „Patinka man jo būdas. Kaip aš sakau, jis tikras Lietuvos sportininko etalonas. Nors imk ir kaip Romoje tarsi skulptūrą ant pjedestalo užkelk. Jeigu kalba, visada protingai, ko nereikia, niekada ir nepasakys, taktiškas, gerai sudėtas“.

Galbūt V. Alekna įstrigęs Otui kaip ne tik puikus sportininkas, bet ir kaip asmenybė, su kuria SKM treneriui teko bendrauti asmeniškai ir ne kartą. Teko vienu metu netgi būti kolegomis.

9. Pražangos. Otas sako, kad kaip tikra žuvis, gyvenime kol kas arba praslysta, kur reikia, arba jį išties lydi sėkmė. Aikštelėje veržlus, o gyvenime draugiškas ir dažnai santūrus, Otas prisipažįsta, jog yra dar ir karštakošis. Tiesa, jau gerokai mažesnis nei prieš keletą metų.

„Dabar jau esu ramesnis aikštelėje. Ko gero, prieš keletą metų buvau Vilniaus teisėjų nemėgstamiausias žaidėjas aikštelėje. Pamenu, pirmus du sezonus be techninės pražangos iš rungtynių neišeidavau. Ir dabar dar, būna, kad gaunu - aną savaitę dvi užsidirbau. Tas mano užsivedimas žaidžiant krepšinį man kartais ir pakiša koją, bet dabar jau atsirado ir šiek tiek susitvardymo, ramumo, tai ir su teisėjais vienais geriau sutariu, kitais prasčiau. Matyt, su metais ateina vis tik tas ramumas“,- sako Vilniaus komandose „Patriotai“ ir „Matavimo studija“ vis dar kamuolį pagainiojantis SKM treneris.

10. Sankt Peterburgas. O. Majeras linkteli galva, užsiminus apie keliones ir labiausiai patikusius kraštus. „Nemažai keliauta su tuo krepšiniu, kurio ypatingai daug mano gyvenime. Kartais gal ir per daug, bet jis man davė tik pliusus gyvenime. Su juo išmaišyta beveik visa Rusija, kitos Europos valstybės“,- krepšinio atneštą naudą savo gyvenime įvardija SKM treneris.

Pasak Oto, mėgiamiausios šalies neišskirtų, bet miestą įvardinti gali: „Vienareikšmiškai Sankt Peterburgas. Teko jame lankytis dusyk, vienas jų buvo žiemą, kitą kartą mieste buvome per baltąsias naktis. Ypatingo grožio miestas, man pasirodęs net gražesnis už Paryžių. Ir vėlgi buvau dėl krepšinio, nes žaidėme rungtynes“.

Naujienų sąrašas