SKM treneris N. Pigaga: „Jei reikėtų, eičiau ginti Lietuvos“

2015 04 21 Ieva Dirmaitė, SKM.lt

N.Pigaga nuo 2014 metų spalio moko mažąsias SKM krepšinio žvaigždes.
Nuotr. autorius: R.Dačkaus

Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad ant dviejų kėdžių nepasėdėsi. Bet jeigu kažko labai nori, galbūt įmanoma suderinti abu mėgstamus dalykus ir vietos gyvenime bei laiko rasti jiems abiem? Į šį klausimą atsakymo ieško jaunasis Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Nerijus Pigaga.

1. Sostinė. Sezono pradžioje SKM trenerių štabas atnaujino savo pajėgas jaunu ir siekiančiu mokytis trenerių kolektyvu. Vienas tų laimingųjų jaunuolių, papildžiusių SKM gretas, yra Vilniuje gimęs ir augęs N. Pigaga. Kalbėdamas apie Vilnių, Nerijus įvardija du dalykus, kuriems jis šiame mieste yra neabejingas.

„Pirmiausia tai senamiestis – kad ir kiek vaikščiosi tomis pačiomis gatvėmis, vis vien gražu. Nors, atrodo, kai eini kasdien, turėtum nebepastebėti, bet pastebi, - šypsosi jaunasis krepšinio treneris. – Kita vieta, kuri man labai patinka mieste yra Bernardinų sodas. Čia taip pat dažnai lankausi, atvažiuojame ir su šeima pasivaikščioti, tėvais ir sese. Labai gera vieta poilsiui miesto centre. O ką, ne?“

2. SKM. Nuo 2014 metų spalio mažąsias SKM krepšinio žvaigždes ugdantis treneris teigia, kad nors pats baigė Vilniaus krepšinio mokyklą (VKM), tačiau apie SKM jau buvo girdėjęs iš susidūrimų aikštelėje, kai pats dar mokėsi krepšinio vingrybių.

„Prisimenu, žaisdavome draugiškas varžybas, ten būdavo ir Andrius Čerškus (SKM direktorius – aut. past.). Tiesa, tuo metu dar SKM nebuvo išaugusi iki tokio dydžio, kokia yra dabar. Bet per keletą metų mokykla padarė didelį šuolį į priekį ir SKM vardą pradėjau girdėti vis dažniau. Tuo metu, pamenu, su draugu dar diskutavome, kad SKM auklėtiniai žaidžia dar labai žemai, turiu omeny trečiame divizione (Moksleivių krepšinio lygoje – autr. past.), bet po 6-7 metų užaugins stiprių varžovų kartą. Tai taip ir nutiko!”,- drąsiai apie savo pirmą pažintį su SKM pasakoja N. Pigaga.

Anot buvusio VKM auklėtinio, SKM į ugdymo programą įtraukė tai, ko niekada nebuvo Vilniaus krepšinio mokykloje – pramogas, kurios, trenerio nuomone, suburia bendruomenę.

N. Pigaga treniruoja 4-7 metų SKM auklėtinius Vilniaus darželiuose „Ozas“ ir „Drevinukas“. Darbas su vaikais nuo pat pradžių nė kiek negąsdino jaunojo trenerio, nes, pasak N. Pigagos, maža to, kad pats nuo mažų dienų vaikė oranžinį kamuolį, tai ir mokyti krepšinio mažiausius yra smagu, jie imlūs, dažniausiai noriai atlieka trenerio pavestas užduotis.

[foto_2]
N.Pigaga - buvęs VKM auklėtinis.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Krepšinis tikrai sujungia. Mažus ir didelius, tai bendra kalba tarp kartų“,- įsitikinęs darželinukų treneris. „SKM – ką šis trumpinys reiškia man pasakyti galiu trumpai. Apskritai „sostinė“ yra pagrindinis žodis, apibūdinantis didžiausią mūsų šalies miesto vardą bei pagrindinį miestą. Vilnius visur turėtų būti pirmas. Kaip ir SKM – juk ji didžiausia krepšinio mokykla Lietuvoje“,- savo mintimis dalijasi N. Pigaga.

3. Valsas. Iki trečios klasės, kuomet treneriui buvo devyneri, į treniruotes jis traukdavo ne į krepšinio aikštelę, o į stadioną, kuriame, pasekęs tėčio pėdomis, žaidė futbolą.

Tik vėliau atsirado krepšinis. Ir pasiliko. Po vienų stebėtų Vilniaus BC „Lietuvos rytas“ ir Kauno BC „Žalgiris“ rungtynių Nerijus pats paprašė tėvų būti leidžiamas į krepšinio treniruotes. Tačiau duoklę futbolui SKM treneris visgi atiduoda – nuo mažens stebi Europos ir Pasaulio futbolo čempionatus ir visada serga už Prancūzijos vienuolikę.

N. Pigaga neslepia, kad ir pramoginius šokius teko lankyti, ir juokauja, kad tarp daugelio kitų šokių išmoko ir valsą, tai esą nereikės samdyti mokytojo ir papildomai mokytis vestuvėms, nes jau moka.

4. Buhalteris. Šiuo metu SKM treneris sako, kad rado studijoms vietą, kurioje jam patinka ir įdomu studijuoti – tai Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), kuriame Nerijus studijuoja kūno kultūrą. Tačiau pirmasis pasirinkimas buvo tarsi šviesmečiu nutolęs nuo sporto, o juo labiau krepšinio. Mat N. Pigaga po mokyklos pirmiausia įstojo į kolegiją, kurioje ėmė krimsti… buhalterinės apskaitos mokslus.

„Supratau, kad tai ne man, nors matematikos egzaminą pats rinkausi laikyti. Tuomet visi aplinkui mane ėmė raginti stoti į buvusį pedagoginį universitetą, bet aš pats nusprendžiau pasidaryti trumpą pertrauką. Buvau sumąstęs išvažiuoti į bazinius mokymus savęs išbandyti. Nieko negali sakyti, kariuomenė tiesiog traukė mane, buvo įdomu sužinoti savo ribas“,- savo pasirinkimais gyvenime dalinasi jaunasis SKM krepšinio treneris.

5. Trofėjų siena. N. Pigaga, kaip ir dauguma sportininkų, savo pergalėms namuose skyręs garbingą vietą, dar žinomą trofėjų sienos vardu. „Turiu, tikrai turiu,- šypsosi krepšinio specialistas. – Daugiausiai joje antrą ir trečią vietą simbolizuojančių laimėjimų – taurių ir medalių – ypač 3x3 turnyruose. Pirmos kažkaip vis neiškovodavau.“

Pasiteiravus SKM trenerio, ko pritrūkdavo iki čempionų titulo, N. Pigaga svarsto, kad galbūt per greitai patikėdavo pergale ir atsipalaidavus rungtynių antroje pusėje, būdavo, kad pralaimėdavo jau laimėtas rungtynes. „Kartais gal pristigdavau ir to sportinio pykčio, noro nugalėti visus arba prarasdavau motyvaciją kovoti, nes pradėdavau galvoti, kad medaliai jau užtikrinti“,- prisimena save žaidėjo amplua N. Pigaga. Daugiausiai, anot N. Pigagos, jam tekę žaisti marškinėliais, pažymėtais numeriu „44“, būdamas komandoje labai norėjęs numerio „13”, bet, deja, jis jau buvo paimtas, nors pačiam Nerijui šitas skaičius labai gražus!

6. Kairiarankis. Atrodo, kad teisingas krepšinio kamuolio metimas ar perdavimas komandos draugui gali būti atliekamas tik dešine ranka? Netiesa. Tai paneigia ir pats SKM treneris, kaire ranka pelnęs ne vieną tašką ir sėkmingai išpildęs baudų metimus.

„Prie mėgstamų sportininkų sąrašo reikėjo dar pridėti ir krepšininką Charles‘ą Patrick‘ą „Chuck‘ą“ Eidson‘ą. Jis taip pat yra žaidęs tryliktu marškinėlių numeriu, kairiarankis kaip ir aš, nuo mažų dienų krito į akį ir dar dabar stebiu jo karjerą“,- prisipažįsta SKM darželinukų krepšinio treneris.

N. Pigaga atvirauja, kad kai buvo mažesnis, turėjo kur kas daugiau prietarų, kuriais vadovavosi prieš įžengdamas į aikštelę:

„Pavyzdžiui, susidėdavau aprangą treniruotei ar važyboms ir būdavo tokie pašorčiai. Jei jau jų neįsidėdavau, tai galvodavau, kad šiandien man nesiseks žaisti. Aišku, būdavo ir atvirkščiai, užsidėdavau juos ir pralaimėdavome. Vaikystėje labai prietaringas buvau! Buvo ir netinkamų kojinių, ir nesėkmingų apšilimo marškinėlių“.

7. Auglys? Krepšinio treniruotes pradėjęs lankyti VKM, šiandien SKM treneris džiaugiasi, kad ir pačiam kartais tebetenka pakilti nuo suoliuko ir išbėgti į aikštelę pavaikyti kamuolio.

[foto_3]
Vaikinas 3 mėn. dalyvavo Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kursuose.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

N. Pigaga priklauso Lietuvos edukologijos universiteto studentų krepšinio pirmajai komandai, kuriai šiuo metu vadovauja treneris Egidijus Ženevičius. „Labai džiaugiuosi, kad treneris manyje kažką pamatė, kas verta aikštelės, ir suteikė galimybę žaisti komandoje“,- teigia E. Ženevičiaus auklėtinis. Sportas neatsiejamas nuo traumų, apie kurias, sako N. Pigaga, galėtų pasakoti ir pasakoti. SKM darželinukų treneriui buvo lūžęs ir raktikaulis, ir rankos pirštas, plaučių uždegimas sezono viduryje paguldęs į ligoninės lovą, vėliau ir nugaros skausmai nedavę ramybės.

Baisiausias momentas, pasak trenerio, buvo netiksli diagnozė, kai jam, dar moksleiviui, rungtynių metų aštriu skausmu pradėjus durti šoną, gydytojai iš pradžių manė, kad rentgeno nuotraukoje matomas darinys gali būti auglys, tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad tai, pasak N. Pigagos, buvo hematoma. Krepšininkas džiaugiasi, kad jau kurį laiką ramiai gyvena be skausmų šone.

8. Krašto apsauga. Netylant šurmuliui dėl šauktinių grąžinimo bei kokiomis sąlygomis būtų šaukiami į Lietuvos kariuomenę jauni vyrai, N. Pigaga drąsiai patvirtina, kad yra savo šalies patriotas ir, jei reikėtų, eitų ginti Lietuvos. Pasirengimą ir, ko gero, daugiau nei pradinį, Nerijus tam tikrai turi – mat vaikinas 3 mėnesius liejo prakaitą Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kursuose.

[foto_4]

N.Pigaga yra tikras savanoris ir eitų ginti tėvynės nuo priešų.
Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Istorija paprasta čia. Mokymai truko 12 savaičių. Po jų užaugo svajonė įsidarbinti į karo policiją, o ten labai sunku patekti, turi išpildyti atrankos metu fizinius normatyvus. Kartais susimąstau, kad myliu krepšinį ir džiaugiuosi, kur esu, bet, žinote, sunku nustoti svajoti“,- tvirtina krašto apsaugos savanoris.

9. Savanorio dienos. „Kai išvažiavau į mokymus, mintis galvoje buvo viena – nebaigęs namo negaliu grįžti“,- savo užsispyrimą atskleidžia N. Pigaga.

Pasak N. Pigagos, pirmos savaitės buvo tikrai sunkios apsipratimui su tvarka ir griežta disciplina. „Pirmą dieną išmokau prisisiūti ant uniformos antsiūvus. Miegoti visi eidavome vienodai – 21:45 val., o keldavomės taip pat visi vienu metu – 5:45 val. Tada laukdavo rytinė mankšta, krosas, pritūpimai, atsilenkimai, paskaitos, mokymai su ginklais. Ir staigmenų rasdavome po paskaitų. Grįždavome į savo kambarius ir rasdavome išverstas spinteles, mat būdavo sudėtos ne pagal taisykles“,- savanorio dieną trumpai apibūdina vaikinas.

Tiems, kas nesilaikydavo taisyklių, kurios išties reikalauja disciplinuotumo ir rimtumo, vadai išrašydavo velnių porciją – mažų mažiausiai atsispaudimus. Pasak N. Pigagos, teko laimės pereiti visą mokymų programą.

„Pirmos savaitės sunkiausios, nes per jas vadai stengiasi palaužti kiekvieną kursantą, kad vėliau neliktų tokių, kurie neturi motyvacijos čia būti. Po kelių savaičių prasidėjo pratybos miškuose, reikėdavo su savimi turėti kuprinę su visa savo manta, ginklo svoris pašonėje, o kas dar nusižengdavo vadų paliepimams, į kuprinę vis pridėdavo svorio – tai akmenį ar rąstą įduodavo, kad sunkiau būtų eiti“, - prisimena momentus iš mokymų savanoris.

N. Pigaga patvirtina, kad ir pačiam yra tekę gauti nuobaudų ir eiti kaltės išpirkinėti liaudyje žinomu būdu – šveisti tualetų. „Paskutinė para buvo skirta išgyvenimui, turėjome ir patys laužą susikurti, ir per pelkes su ginklais ir sunkia kuprine perbristi, bet su kiekvienu žingsniu eidamas žinojai, kad tai paskutinė diena, išgyvenk ją ir būsi įgyvendinęs tikrai sunkų žygdarbį savo gyvenime. Tas dar labiau motyvavo pabaigoje“,- teigia N. Pigaga.

10. Favoritas. Vienas favoritinių SKM trenerio N. Pigagos krepšininkų yra ne užsienietis, o lietuvis. Renaldas Seibutis, šiuo metu žaidiantis Turkijos Stambulo „Darüşşafaka“ komandoje.

„Kai jis (R. Seibutis – aut. past.) paliko Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipą, komanda nebe ta ir jos žaidimą stebėti neįprasta be šio žaidėjo. Praradau ir įdomumą stebėti „Lietuvos ryto“ rungtynes. Prisiminus vilniečių rungtynes su Tel Avivo „Maccabi“ komanda, kai R. Seibutis spaudžia nuo galinės linijos, o kiti vos ne vaikšto po aikštelę, užvedinėja visą salę, žiūrovus, savo emocija... Šitas žaidėjas visada stengiasi, niekada nepasiduoda, pradėtą darbą užbaigs iki galo aikštelėje. Jei visi Lietuvos rinktinėje taip gintųsi, tuomet būtų neįveikiami“,- mintimis apie R. Seibučio žaidimą dalinasi vilnietis N. Pigaga.

Naujienų sąrašas

Partneriai