Ratui apsisukus, arba auklėtinio R. Rolio grįžimas į SKM trenerio amplua

Užbaigiame sėkmingą Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) sezoną ir vasarą pasitinkame paskutiniuoju straipsniu rubrikoje „Trenerio portretas“.

 

Paskutinis pokalbis su SKM trenerių štabo naujoku Roku Roliu, nors Rokas neslepia, kad pasiūlymas dirbti krepšinio treneriu jį maloniai nustebino, nes ligi tol aikštelę matė žaidėjo akimis. Jūsų dėmesiui 10 akimirkų iš SKM trenerio R. Rolio gyvenimo.

1. Vasaros miestas. SKM treneris beveik kasdien sezono metu sukardavo mažiausiai 100 km pirmyn ir atgal – mat nuo Roko gimtinės – Širvintų – iki sostinės laukia pusšimtis kilometrų. Tačiau treneris sako, kad tai įprastas miestas ir niekuo jame užsieniečio turisto nenustebinsi. Pasak R. Rolio, jam pačiam Širvintos labiausiai siejasi su draugais, nors labiau primena kurortinį miestelį. Pastaraisiais metais vasaras SKM treneris mėgsta leisti netoli Širvintų esančioje sodyboje.

Širvintiškis patikslina, kad per savo 23 metus gimtajame mieste, kur tebegyvena trenerio tėvai, būdavo tiek, kiek trukdavo pamokos: „Kaip čia pasakius „praleidau“. Po pamokų grįžti namo, važiuoji į Vilnių į treniruotę, grįžti namo, pamiegi ir vėl į mokyklą.“

Širvintose 2013 metų duomenimis gyveno šeik tiek daugiau nei 6000 gyventojų. Paklaustas, ar nedideliame mieste nėra taip, kad visi vieni kitus pažįsta, Rokas linkteli galva: „Taip, iš tiesų taip yra. Kartais tai gerai, o kartais – ne. Šiandien labiau norėčiau gyventi didesniame mieste ir kartais pasimesti toje visuomenėje“. Širvintiškio teigimu, pojūtis lyg būtum po padidinamuoju stiklu jau šiek tiek pabodęs, norisi mažiau to dėmesio. Rokas pasidalina artimiausiais planais, kuriuose kraustymasis gyventi į Vilnių.

2. Radijas. R. Rolis – vienas iš nedaugelio širvintiškių, kuris krepšinio treniruotes lankė krepšinio mokykloje, o tiksliau Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje (ŠMKA) Vilniuje. Mat Širvintose tuo metu, kai Rokas pradėjo žaisti krepšinį, šiai sporto šakai nebuvo skiriama daug dėmesio, nebuvo ir sporto centro, tad teko ieškoti išeities.

„Įdomi istorija buvo iš tikrųjų. Man buvo dvylika ir rugsėjį suėjo trylikti, kai išgirdau per radiją, kad Šarūno Marčiulionio akademija vykdo vaikų atranką treniruotėms. Tėčiui ir pasakiau, kad noriu pabandyti. Tėtis sutiko ir, sako, pabandom. Matyt, galvojo, kad kur aš čia mažas dar važinėsiu, imsiu ir pamiršiu. Atėjo ta diena, pamenu buvo rugsėjo 7-oji, ir dar kartą per radiją priminė apie tas atrankas. Nutarėme pabandyti. Tėtis mane užrašė. Nuvažiavau ir galvoju, ką aš čia mažas, vos 1,53 metro. Nors vėliau, pradėjęs žaisti krepšinį, per metus paaugau net 10 centimetrų! – leidžiasi į krepšinio pradžios savo gyvenime istoriją buvęs ŠMKA auklėtinis.

 

– Ką gi, nuvažiavau, man paaiškina, kad atranka vyks 3 dienas, keliomis grupėmis. Apsidairiau, visi vaikai atrodė tokie subrendę, turėjo ūgio pranašumą. Galvoju, viskas, nėra man čia šansų. Bet po tų 3 dienų žiūriu sąrašus ir matau – esu tarp 7 laimingųjų, patekusių į akademiją.“

 

Taip prasidėjo ne vienerius metus trukusios treniruotės pas krepšinio trenerį Gintarą Razutį, su kuriuo Rokas šiuo metu yra kolegos SKM. Rokas dalinasi prisiminimais ir tvirtina, kad lengva nebuvo: „6 pamokos baigiasi 13:40 val., tada skubi į stotį, nes 14 val. autobusas į Vilnių. Per valandą kažkur atvažiuodavau iki akademijos, atidirbdavau treniruotėje, o po jos jau pasiimdavo tėtis, nes dirbo Vilniuje. Ir grįždavom namo“.

 

3. Pokyčiai. Susigulėjusią rutiną teko keisti – buvo metas, kai mokykloje Rokui teko eiti į antrą pamainą, dėl ko Rokas nebespėdavo į krepšinio treniruotes, o kito laiko pasirinkti galimybės nebuvo. 

 

[foto_2] Ne vienerius metus R. Rolis treniravosi pas G. Razutį. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Tų metų rugsėjį dar bandžiau važinėti, bet mokslų gi negalėjau mesti, reikėjo rinktis. Padariau pertrauką. Bet gana greitai gavau pasiūlymą lankyti treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje (VKM) pas trenerę Oną Dindaitę. Lankiau, lankiau ir vėl problemos su laiku. Krepšinio treniruotes visgi užbaigiau pas trenerį Gintarą Pocių“, - vardija trenerių, iš kurių teko mokytis krepšinio ypatumų, pavardes R. Rolis. Rokas, ko gero, vienas iš nedaugelio sportininkų, kuris savo kailiu patyrė skirtingų Vilniaus krepšinio mokyklų trenerių griežtumą ir reiklumą treniruotėse.

Paskutinius metus, R. Rolio tvirtinimu, jis tapo SKM auklėtiniu. Buvęs auklėtinis sako, kad SKM, kaip organizacija, žengė milžinišką žingsnį į priekį organizacinėje mokyklos veikloje bei padarė didelį progresą per tokį trumpą laiką.

„Taip, būdavo minčių, gal geriau mesti dėl to pašėlusio tempo. Bet buvo labai gaila. Be to, viduje dar kirbėjo mintis, gal dar pasistenk, gal dar tapsi tuo geru sportininku. Tas labiausiai vedė į priekį. Nė motais buvo ir vaikystėje girdėtos kalbos iš bendraamžių, kad per mažas esu, tai nėra reikalo čia ir stengtis, nes nieko nebus. Tokie žodžiai labai liūdina, ypač kai esi vaikas. Galvojau, aš dar jiems parodysiu. Ir taip per pirmus metus paaugau 10 cm, per antrus – 9, po to – 7“, - pasakoja Rokas ir patvirtina, kad šitą kelią padėjo nueiti ir jo užsispyrimas bei tėčio palaikymas.

4. Dovana. „Tiksliai neprisiminsiu kada, bet visa pažintis su krepšiniu prasidėjo tada, kai Kalėdoms gavau tą mažą krepšį. Bet jis buvo iš tų jau didesnių. Gavęs tą krepšį, pradėjau mėtyt, kitos šventės proga paprašiau jau didesnio (juokiasi)“, - apie krepšinį vaikystėje prabyla SKM auklėtinių treneris.

Kartais, žaidžiant praradus laiko pajūtį, Rokas gaudavo pylos nuo mamos – esą per garsiai triukšmauja ir kaimynams miegoti neduoda. Bet su laiku ne tik kaimynai, bet ir mama priprato prie kamuolio dunksėjimo namuose.

5.  Plaučių uždegimas. Panašu, kad Rokas turi daug istorijų prikaupęs per tuos 23 metus. Šypteli ir nuoširdžiai viena pasidalina: „Ai, dar viena istorija. Kartą susirgau plaučių uždegimu. Aštuntokas gal buvau. Gegužės mėnesį su tokia diagnoze paguldė mane į ligoninę. Ten pragulėjau gal porą savaičių. Nebeištvėriau ir paprašiau gydytojo, kad paleistų jau. Parėjau namo. Tai ką, reikia kamuolį pasiimt į rankas, tiek laiko nelaikytas! Vadinasi, pamėčiau namuose... Kitą rytą temperatūra 38˚C. Likau namie, bet taip silpna buvo, kad nutariau kurį laiką kamuolio neliesti“.

Iš tos meilės krepšiniui R. Rolis dar savaitei atkrito, teko kovoti su pakilusia temperatūra. Bet, pasak R. Rolio, sportas užgrūdino, sustiprino imunitetą, nes iki tol, būdavo, žiema ateina ir prasideda peršalimai, užpuola virusai. „Jau pamiršau, kada paskutinį kartą lankiausi pas gydytojus. Būna, visi aplinkui serga, o man nieko. Džiaugiuosi, nereikia vaistų gerti, be kurių jau neapsieitum“, - nusispjauna per kairį petį krepšinio specialistas ir triskart belsteli į stalą.

6. Traumos. Virš sportininkų karjeros nuolat it Damoklo kardas pakibusi traumų rizika. Kuo intensyviau atletas dirba treniruotėse bei žaidžia rungtynėse, tuo didesnė ir tikimybė susižaloti. Rokas sako, kad sporte traumų neišvengsi, bet tai neatsiejama.

„Žaidžiau savo miesto, Širvintų, pirmenybėse ir lygioje vietoje bebėgant kažkas su nugara nutiko. Tiesiog nebegalėjau bėgti. Taip suėmė nugarą, kad paprašiau mane pakeisti. Draugai irgi nesuprato, kas čia nutiko. Trumpai paaiškinau, kad skausmas iš kojų perėjo į nugarą. Negalėjau net susilenkti. Šiaip ne taip grįžau namo ir visą savaitgalį negalėjau iš lovos pasikelti. Skausmai buvo tokie didžiuliai, kad net kartą prašiau, kad man batus užrištų“, - pasisukus kalbai apie traumas, Rokas vis vien nepraranda viso pokalbio metu niekur nedingstančio gero ūpo.

SKM auklėtinių treneris pripažįsta, kad pirmą kartą nesikreipė į medikus pagalbos, praėjo ir pamiršo. Tačiau pradėjus intensyviau treniruotis, skausmas sugrįžo.

„Tada jau nelaukiau, sėdau ir nuvažiavau į Antakalnio klinikas Vilniuje. Gydytojas apžiūrėjo ir pasiūlė krepšinį pamiršti. Pamaniau, juokais čia pasakė. Vėliau pranešė man, kad galiu bandyti eiti plaukti, nes jie nebegali leisti man toliau sportuoti. Nuotrauka parodė, kad slanksteliai užspaudę nervą“, - skausmingais momentais dalinasi R. Rolis.

 

Tačiau net ir traumos Rokui netrukdė ir toliau sportuoti ir aktyviai žaisti, tačiau sezono pabaigoje traumos vėl primena apie save, pasak R. Rolio, kartas nuo karto vėl pamaudžia nugarą.  

7. Planas B. R. Rolis jau dešimtoje klasėje buvo apsisprendęs, kuriuo keliu nori pasukti savo gyvenimą, kad nori jį sieti su sportu, būtent su krepšiniu, tad laukia studijos Kaune. Nors pagrindinis planas buvo tapti žaidėju, Rokas prisipažįsta, būta pasvarstymų ir apie galimybę žaisti viename iš Lietuvos krepšinio lygos (LKL) klubų, tačiau neatmetė progos, kad gali tekti aikštelę matyti stratego akimis. Baigęs mokyklą, R. Rolis išvyko studijuoti treniravimo sistemų (specializacija – krepšinis) į Kauną, Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU – red. past.).  Buvęs LKKA studentas sako, kad pirmieji studijų metai jam buvo geriausi, nes tai buvo įdomios studijos, savarankiškas gyvenimas, o vėliau, paskutiniame kurse, pasak R. Rolio, jau netgi šiek tiek ir prailgo.

[foto_3] R. Rolis jau mokykloje žinojo, jog ateitį sies su krepšiniu. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Jau kai dėliojausi, kur stoti, visada galvojau, jeigu žaidėju netapsiu, tai bent treneriu noriu būti. Tik šie du variantai buvo, nes kitur savęs nematau. Nesiblaškiau, nuėjau ten, kur noriu būti“, - pasakoja pašnekovas.

Po pirmo kurso, anot R. Rolio, SKM įsteigėjai – Andrius Čerškus ir Andrius Jančiauskas – pasiūlė Rokui pradėti treniruoti savaitgalines grupes. Tai buvo minutės sprendimas ir Rokas iškart sutiko. Nors dėl studijų teko keliems metams atsitraukti, tačiau Rokas į SKM trenerio pareigas sugrįžo šiame sezone, kai kurį laiką pavadavo vyriausiąjį SKM trenerį Algirdą Miloną ir treniravo pagrindinę 1999 metais gimusių vaikinų komandą. Šiame sezone R. Rolis krepšinio pradžiamokslio mokė dviejų darželių – „Žvangučio“ ir „Vaduvos“ – auklėtinius, gimusius 2007 metais.

8. Trofėjai. SKM treneris aikštelėje – kovotojas. Ko gero, dėl to ne kartą pasipuošęs įvairių turnyrų Lietuvos mastu čempionų medaliu ar džiaugėsi nugalėtojų taure. Rokas juokdamasis patvirtina, kad namuose turi savo šlovės sieną, ant kurios ne tik taurės, bet ir medaliai.

„Dabar su draugais kai žaidžiame savo rajono turnyruose ir laimime, tai pasiskirstome, kuris šįsyk pasiims čempionų taurę. Vienam – po vieno turnyro, kitam – po kito. Taip ir dalinamės. Nesmagu vienam džiaugtis. Draugiškai komandoje sugyvename“, - linksmai nusiteikęs apie trofėjų pasidalinimą pasakoja nuolatinis įvairių krepšinio turnyrų žaidėjas R. Rolis.

Noras nugalėti, sportininko teigimu, yra vienas didžiausių motyvuojančių kovoti variklių žaidime. Rokas nebesuskaičiuoja, kiek tiksliai turi medalių, sako, ne mažiau 40 tikrai yra, bet ne tik aukso, yra ir sidabro bei bronzos.

„Kartą buvau užsibrėžęs, kad visi mano medaliai bus tik auksiniai. Jaunas buvau... Būdavo, laimi, laimi, azartas pagauna ir nebesitiki žemesnės vietos. Pamenu, turnyre Panevėžyje dalyvavau, laimėjau antrą vietą, tai nesidžiaugiau. Bet nuo tada, atrodo, ir prasidėjo tos skirtingos spalvos“, - juokiasi R. Rolis.

9. Tuzinas. „Numerį nuo mažų dienų visada stengdavausi gauti dvyliktą. Viskas prasidėjo, dar kai žaidžiau pas Razutį. Organizavo tokį vidinį turnyrą akademija, kad komandos tarpusavy pasižaistų, jas ir maišė kažkiek. Na ką, ateina treneris ir sako, kad aprangų reikia, klausia, kokie bus numeriai. Galvojau, galvojau, kokį čia pasirinkus.

 

Tuo metu man labai imponavo „Žalgirio“ žaidėjas Tomas Masiulis, o jis žaidė „12” numeriu pažymėtais marškinėliais. Galvoju, ir aš pasiimsiu tą dvyliktą. Per visus žaidimo metus paprastai stengiuosi ir gauti tą numerį“, - numerio pasirinkimo priežastį įvardija R. Rolis. Rokas negali gyventi be krepšinio, buvo sezonų, kai žaidė net keliose mėgėjų komandose.

 

[foto_4] R. Rolis šiemet prisijungė prie SKM trenerių. Nuotr. S. Čirbos

Kai studijavo Kaune, žaidė dviejose Kauno mėgėjų komandose, vienoje Vilniaus ir dar vienoje gimtosiose Širvintose. Po SKM baigimo Rokas prisijungė prie SKM trenerių, vėliau žinomos „SKM – Agotos gryčios“ pavadinimu, komandos, kurioje žaidė savo mėgiamu numeriu žymėtais marškinėliais. 10. Rolis. Rokui nesvetimos kurioziškos istorijos su jo pavarde – mat trenerio pavardė primena vardo trumpinį, todėl ne kartą jo nepažįstantys žmonės yra kreipęsi į jį pavarde, manydami, kad tai jo vardas.

„Oi, istorijų apie tai ne viena. Vienas draugas visą laiką man vis „Roli, Roli“, vieną kartą aš jam ir sakau, kad aš gi vardą turiu. Tas nustebęs tada klausia manęs, kaip čia taip. Sako, aštuonis metus galvojau, kad tavo vardas Rolis. Tuose pačiuose turnyruose, kai reikėdavo registruotis, ateini, pasakai „Rokas Rolis“ ir susilauki klausimo: „Kas toks?“. Pakartoji vėl, tada vėl klausia, kokia pavardė, pasakai darsyk – Rolis. Kas čia gali būti neaiškaus?“, - juokiasi Rokas.

Autorė dar sykį dėkoja visiems treneriams už įdomius pokalbius ne tik apie krepšinį, bet ir apie vingiuotą kelią svajonės link!