Palaikymo kultūra moksleivių rungtynėse: „Į tai žiūrime pernelyg ligotai“

2024–2025 m. krepšinio sezonui persiritus į antrąją pusę ir artėjant svarbiausioms kovoms, SKM.lt svetainė pakalbino Sostinės krepšinio mokyklos sporto konsultantą Arvydą Gronskį.

Su specialistu kalbėjomės apie tėvelių palaikymo kultūrą Vilniaus ir visos Lietuvos krepšinio aikštėse.

Pasak milžinišką patirtį profesionalų ir jaunimo krepšinyje sukaupusio A. Gronskio, moksleivių krepšinyje labai svarbu puoselėti palaikančią, pozityvią kultūrą ir nepasiduoti varžovų komandos niekinimui.

Vasarį startuoja SKM organizuojamas Lietuvos darželinukų čempionatas, kovo mėnesį prasideda Moksleivių krepšinio lygos (MKL) atkrintamosios, o gegužę laukia „VitirON KIDS-Vilniaus paukštyno“ finalai, todėl tribūnose vėl kunkuliuos emocijos. 

„Nesakyčiau, kad dabar su tėvelių palaikymo kultūra turime didelę bėdą, bet esamą palaikymo kultūrą reiktų keisti. Vis dėlto tai yra vaikų čempionatas – ne vyrų ir ne pasaulio čempionatas“, – pokalbį pradėjo A. Gronskis.

Netinkamo palaikymo pavyzdžiai

Paklausėme pašnekovo, kas, anot jo, yra netinkamas moksleivių palaikymas?

„Jeigu 11-metis meta baudas, jam švilpia, o jam prametus varžovų tėveliai patiria džiaugsmą ir euforiją... Manau, kad tai jau yra netinkamas savo komandos palaikymas ir kartu nepagarba varžovų komandai.“

Iš kitos pusės, atrodytų, kad tokie epizodai grūdina ir stiprina vaikų charakterius. Juk dažnai kalbama, kad Lietuvos krepšiniui reikia auginti kovotojus, o jie išauga toli gražu ne tik komforto sąlygose.

„Mums reikia savimi pasitikinčių žmonių, kurie nebijotų klysti. Jeigu dabar tam vienuolikmečiui mes švilpsime metant baudas, ar jis įgaus daugiau pasitikėjimo? Nemanyčiau. Aišku, nuo tam tikro amžiaus tas varžovų švilpimas vis tiek atsiras, – kalbėjo A. Gronskis. – Tam tikro amžiaus vaikas ar paauglys jau gali „panešti“ tam tikrą spaudimą ar priešpriešą, bet tai tikrai nėra 11 metų vaikas. Ką jau kalbėti apie darželinukų čempionatą. Ką jis supras iš tokio grūdinimo? Nemanau, kad tai yra kelias.“

„Krepšinis yra tik žaidimas ir čia žaidžia ne suaugę, o vaikai. Kai tėvai pradeda rėkauti ant teisėjų, tai vaikams siunčia žinią, kad teisėjas nemoka dirbti savo darbo, tada ir vaikai nesąmoningai pradeda „mokyti teisėją“, o jie juk turėtų koncentruotis į savo, savo komandos žaidimą, trenerio nurodymus, bet tikrai ne į teisėjų darbą.“

Gerosios praktikos pavyzdžiai

O kaip reiktų apsibrėžti gerą ir tinkamą palaikymą?

„Geras palaikymas vyksta tada, kai mes mėgaujamės krepšiniu ir procesu. Vaikas visą savaitę sportavo, lankė treniruotės ruošėsi rungtynėms. Savaitgalio rungtynės gaunasi kaip vyšnia ant torto, jos turėtų būti malonumas ir tėveliams, ir vaikui. Nepriklausomai nuo to, kiek vaikas žaidė, kiek įmetė. Vaikui žaidimas turi asocijuotis su geromis emocijomis. Aišku, yra sveikas sirgimas  – komandos pavadinimo skandavimas, paraginimas apsiginti, plojimai įmetus taškus, palaikymo šūksniai visada yra  normalus ir sveikintinas dalykas. Svarbiausia, kad tai neperaugtų į kitos komandos niekinimą.“

O ką SKM sporto konsultantas A. Gronskis galvoja apie į moksleivių krepšinį atkeliavusius būgnus ir kitas panašias palaikymo priemones?

„Man atrodo, kad tai yra šiek tiek per daug. Ar tikrai reikia to papildomo triukšmo? Man atrodo, kad pilnai užtenka tėvelių balsų.“

Moksleivių krepšinyje pastebimas ir kitas reiškinys – tėveliai iš balkonų dalija patarimus savo atžaloms – kaip žaisti, kokius sprendimus priimti aikštėje, nors tai yra komandos trenerio užduotis.

„Tada vaikas atsiduria dviprasmiškoje situacijoje ir  nežino, ką jam daryti. Vaikai žiūri į balkoną, tėveliai tada irgi jaučiasi įsipareigoję padėti savo patarimais. O tėveliai juk rungtynėse yra žiūrovai. Aišku, po rungtynių kažkokį patarimą tikrai galima duoti, bet patarimas irgi turi būti toks, kuris nežemintų trenerio autoriteto. Jeigu tėtis pasakys, kad treneris daro nesąmones, kaip tas vaikas žiūrės į savo trenerį?“, – retoriškai klausia ilgus metus Vilniaus „Ryto“ trenerių štabe dirbęs ir Eurolygos jaunimo trofėjų laimėjęs A. Gronskis.

„Būtų geriausia, kad treneriui iš tiesų patikėtume krepšinio dalį, o jeigu tėveliams kyla kažkokių neaiškumų ar klausimų, drąsiai kreipkitės į trenerį. Aišku, tokie pokalbiai taip pat turėtų būti kultūringi ir privatūs.“

Pataria vaikams leisti įgyti daugiau savarankiškumo

Kitas svarbus aspektas, pasak SKM sporto konsultanto, leisti jaunajam krepšininkui įgyti savarankiškumo.

„Kai kurie tėveliai mėgsta stebėti treniruotes, nes tam tikri treneriai tai leidžia. Mano manymu, treniruočių procesas turėtų likti uždaras. Kartais tėvai pernelyg nori apsaugoti savo vaiką nuo visų pasaulio negandų, bet taip tik daroma meškos paslauga. Suteikime galimybę savo vaikui būti savarankišku – tegul jis pats susikrauna sportinį krepšį, pats pagal galimybes atvyksta į sporto salę. Aišku, pirmokas per visą miestą viešuoju transportu gal ir nevažiuos, bet nueiti nuo mokyklos durų iki sporto salės jis tikrai gali, nebūtina jo lydėti. Vyresnis vaikas jau pats turėtų planuoti savo dieną – kaip jam viską susidėlioti taip, kad jis į treniruotę atvyktų laiku ir pan. Mes daug dalykų vaikams neleidžiame ir po to stebimės, kad jie yra nesavarankiški.“

Arvydas Gronskis pats buvo profesionalus krepšininkas – 7 sezonus žaidė Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kur gynė Vilniaus „Sakalų“ ir Alytaus „Alitos“ klubų spalvas.

„Aš, būdamas vaikas, iš tėvų niekada nejaučiau jokio spaudimo. Man krepšinis visada buvo ta vieta, kur aš viską pamirštu pasaulyje ir krepšinyje nebėra jokių rūpesčių. Nesvarbu, žaisdavau mokykloje ar vienas kieme. Net nebuvo klausimo – sekasi, nesiseka, laimėjau, pralaimėjau?“

„Tėvams visada yra kuo pasidžiaugti. Pavyzdžiui, man buvo smagu tave matyti su rungtynių apranga. Arba vien tuo, kad tu jau esi komandos dalis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas traumuotas ir vis tiek nori ateiti pažiūrėti į savo komandos draugus. Juk tikrai džiugu, kad vaikas turi bendraminčių, turi savo bendruomenę. Ir galima bendrauti priešingai – kaltinti vaiką, klausti, kodėl jis nežaidė, žaidė mažai, kodėl nepelnė 20 taškų. Kurį kelią mes norime rinktis?“

Ragina vertinti tai, ką jau turime

A.Gronskis akcentuoja – laikas praleistas su savo vaiku yra pats svarbiausias gyvenime. Todėl SKM sporto konsultantas su didžiausiu malonumu skatina tėvų ir vaikų laiką krepšinio aikštėje.

„Tėčio ir sūnaus laikas krepšinio aikštėje yra neįkainojamas dalykas. Čia yra patys smagiausi ir svarbiausi dalykai gyvenime. Tėčiui nėra būtina kažko vaiką išmokyti – nežiūrėkime visada tik į rezultatą. Jeigu tėtis ir sūnus praleido dvi valandas žaisdami krepšinį, tai jau savaime yra neįkainojama patirtis abiems.“

„Ar vaikas patobulėja žaisdamas su tėčiu? Aš manau, kad taip. Tai yra pats geriausias pavyzdys. Tai laimė ir džiaugsmas visai šeimai. Kai visi lakstome, visi tokie užsiėmę, laisvalaikis kartu yra pats brangiausias dalykas.“

Ką A.Gronskis atsakytų tiems, kurie paslapčia ar drąsiau svajoja užauginti naująjį Kasparą Jakučionį?

„Visi mes turime ar turėjome kažkokią savo svajonę. Svarbiausia, kad tai netaptų savotišku rankiniu stabdžiu. Jeigu mes prarasime mėgavimąsi procesu, tada bus blogai – prasidės lūkesčiai, kurie virs nerimu, o nerimas – kančia. Reikia realiai galvoti ir projektuoti.“

„Yra dalykų, ką krepšinis tikrai gali duoti ir apie ką dažnai nesusimąstome. Galima pasidžiaugti, kad komanda į Kauną važiavo su traukiniu – vaikas išmoko naudotis viešuoju transportu. Jeigu išvažiavo į turnyrą ar stovyklą, jis gyvena vienas, jis turi pasiruošti švarias kojines ir taip toliau. Tai yra drausmės, disciplinos dalykai, kurių mes, kaip krepšinio mokykla, mokome.“

Užbaigdamas pokalbį, A. Gronskis pasidalino ir filosofine žmogaus prigimtimi:

„Žmogus toks yra – jis dažnai galvoja apie tai, ko neturi, ko negavo ir per mažai džiaugiasi tuo, ką jau turi. Jeigu apsidairytume ir pažiūrėtume, kiek šeimos dabar turi, tai aš kelčiau didelį klausimą, ar jų vaiko tapimas profesionaliu krepšininku padarys visus šeimos nariais laimingesniais. Gal trumpam ir padarys, bet tada jie susigalvos kitą dalyką, kurio dar neturi ir kurio dar negavo (šypsosi).“

„Visi darome tam momentui, kas mums atrodo geriausiai. Bet mano manymu, per ligotai žiūrime į moksleivių krepšinį ir jų rezultatus, pasiekimus aikštėse. Reikia žiūrėti paprasčiau. Tai, visų pirma, yra džiaugsmas ir smagus laiko praleidimas. Kartą mačiau, kai vaikui tėtis kažką karštligiškai aiškino. Tas vaikutis, aišku, nieko nesuprato, tik patyrė stresą. Kam to reikia, ką tai duoda ir ką tai atima? Manau, kiekvienas galime pasidaryti savo išvadas.“

Šaltinis: SKM.lt 

Naujienų sąrašas