M.Noreika: „Treneris, kuris daug svajotų, būtų juokingas“

Į karštąją kėdę šią savaitę pasodinome „SKM-Aviva“ trenerį Mindaugą Noreiką, kurio ekipa rungtyniauja ne tik savo amžiaus Moksleivių krepšinio lygos „Pirmojo iššūkio“ čempionate, bet taip pat pergalių siekia tarp metais vyresnių krepšininkų.

–Treneri, baigėsi antro diviziono reguliarusis sezonas ir ketvirtfinalyje Jūsų laukia principiniai varžovai - Panevėžio KKSC krepšininkai, su kuriais žaisdami dukart pralaimėjote 4 taškų skirtumu. Kaip ketinate palaužti šiuos varžovus?

– Kovosime taip pat, kaip ir kovojome iki tol. Manau, kad tose varžybose tiesiog pritrūko sėkmės. Tikiuosi, kad vaikai artimiausioje kovoje pasitemps, jie puikiai supranta, kad nusileido šiems varžovams labai neženkliai. Galimybių laimėti yra, o kaip bus – pamatysime.

– Komandai buvo iškeltas tikslas išsaugoti vietą antrame divizione ir Jūs to pasiekėte. Koks yra kitas tikslas?

– Galima sakyti, kad tikslų nėra. Mums tikrai nėra jokio tikslo siekti patekti į pirmą divizioną, nes antrasis pagal mūsų pajėgumą yra idealus. Žaidžiant prie metais vyresnių neturime jokių ambicijų, nes tokiame amžiuje metų skirtumas labai daug reiškia. Paprasčiausiai mums labai naudinga turėti geras rungtynes, visos aštuonios komandos rungtyniauja apylygiai, gal tik kelios komandos turi savo gretose po kelis stipresnius žaidėjus ir jos išsiskiria, bet visos kitos sukuria konkurencingą aplinką. Dėl šios priežasties mūsų noras ir tikslas buvo likti antrame divizione, kad ir kitais metais galėtume čia kovoti.

– Savo amžiaus čempionate Jūsų tikslas kur kas didesnis – pirmasis MKL divizionas ir finalinis ketvertas. O kokia Jūsų, kaip trenerio, svajonė?

 

– Manau, kad treneris, kuris daug svajotų, būtų juokingas. Daugiau reikia būti realistu ir dirbti, o ne leisti sau svajoti. Svajoti neužtenka. Aš tikrai esu iš tų trenerių, kurie nesvajoja – dirbame ir žiūrime kas bus. Natūralu, kad čia mūsų tikslas yra pirmas divizionas. Nenoriu gilintis į finalinį ketvertą, nei tyliai, nei garsiai apie tai galvoti. Visų tikslai išėjus į aikštelę yra laimėti, o iki kur mes nueisime - pamatysime. Šiai dienai mano, kaip trenerio, vaikams keliamas tikslas yra patekti į pirmą divizioną. Kodėl? Tam, kad auklėtiniai galėtų žaisti savo metų aukščiausiame lygyje Lietuvos mastu. Ar jie bus ketvirti, ar jie bus treti, ar pirmi – tai tikrai nėra taip svarbu.

 

[foto_2] Sėkmingai rezultatų siekiantys „SKM-Aviva“ krepšininkai, anot trenerio, nosių neriečia. Nuotr. SKM.lt

Tokiu atveju, jeigu aš matyčiau planuose kažkurią vietą šiemet, atrodytų viskas gerai, bet kas toliau? Mano tikslas yra ilgalaikis. Noriu, kad jie augtų, tobulėtų ir bandau suteikti jiems tą galimybę.   Jeigu jie neturės galimybių žaisti tarp savo metų stipriausių krepšininkų, tai maža tikimybė, kad jie, būdami 16-18 metų, galės atstovauti rinktinę.   – „Pirmojo iššūkio“ čempionate esate lyderiai ir sužaidę 14 rungtynių nepatyrėte nei vienos nesėkmės. Kur slypi sėkmės paslaptis?

– Taigi negalime išduoti, jeigu išduosime, priešininkai žinos, kaip mus įveikti (šypsosi – red. past.). Taip, mūsų pasiektas rezultatas yra geras, bet jis nėra stebuklingas. Pogrupio etapas iš dalies nieko nereiškia, nes čia yra Lietuvos čempionatas, o ne Vilniaus. Savo apskrityje tiesiog didelio pasipriešinimo nebuvo. Išėję toliau matysime, kas darosi kitur.

– „SKM-Aviva“ – tai komanda, kuriai pastarieji du metai buvo itin sėkmingi. Tapote ne vieno turnyro prizininkais ir nugalėtojais. Ar vaikinams per dažnas pergalės skonis netrukdo siekti tolimesnių tikslų?

– Mes ilgą laiką tiek vietiniuose čempionatuose, tiek kažkur kitur, kaudavomės tarp metais vyresnių vaikinų. Dėl to ir pergalės nebuvo lengvai pasiekiamos. Vaikinai yra įpratę dirbti sunkiai, kautis su stipresniais priešininkais, ką ir darome antrame divizione. Savo amžiaus čempionate iki šiol pavyko laimėti 14 rungtynių ir tikrai dideliais skirtumais, tačiau taip tikrai nėra žaidžiant su metais vyresniais. Čia  mes laimėjome tik keturis kartus. Taigi taip, kažkur mes laimėjome, bet kažkur mums to padaryti nepavyko. Dalyvavimas prie vyresnių neleidžia vaikinams užriesti nosių.

– Tėvai taip pat turi didelę reikšmę tokio amžiaus sportininkų gyvenime. Ar jaučiate jų palaikymą?

Be abejonės. Vieną kartą vienas automobilis, kitą kartą du kooperuojasi ir važiuoja paskui mus į Telšius, Klaipėdą ir į kitas tolimas keliones. Tėveliai ypatingai palaiko kai žaidžiame namuose. Nepaisant to, kad „Pirmajame iššūkyje“ po pirmojo rato buvo matyti, jog didelių sunkumų nekils, jie vis tiek ateidavo ir palaikydavo mus. Jaučiu jų domėjimąsi komanda, pagalbą ieškant rėmėjų. Jie aukoja savo savaitgalius tam, kad pamatytų, kaip žaidžia komanda.

– Kaip manote, ar tikėtina, kad Sostinės krepšinio mokykla iškovos pirmą Lietuvos čempionų titulą?

– Taip sakant, etikečių kabinti nesinori. Kai nueisime visą kelią, o galbūt kai tai turėsime, tada ir bus galima aptarti. Dabar sakyti, kad mes tikimės ir norime pirmo diviziono – žinoma, mes to norime ir Sostinės krepšinio mokykla to nori, bet šiuo metu noriu pasidžiaugti tuo, ką jau turime, tuo, kad visi vaikinai labai stropiai dirba, pavyzdingai lanko treniruotes ir turi motyvacijos daug ir sunkiai dirbti.