Legionieriaus duonos ragavęs D. Zoruba: „Yra viena vieta – pirma, o visos kitos – paguoda“

Šįsyk „Trenerio portreto“ žibintai nukreipti į tik šiame sezone prie Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) trenerių komandą papildžiusį Deividą Zorubą. Buvęs krepšininkas prisipažįsta nežinojęs, kad jį galima rasti populiariame interneto žinyne, laisvojoje enciklopedijoje „Vikipedija“. Pasirodo, įrašas yra!

D. Zorubos pasidalintos akimirkos iš asmeninio gyvenimo Jūsų akims. Ko dar nežinojote apie šį SKM trenerį?

1. Nedzingė. SKM treneris – dzūkas, o tiksliau gimęs Lazdijuose (Alytaus apsk.), kurie vos 7 kilometrų atstumu nutolę nuo sienos su Lenkija. Gal ši artima kaimynystė, bėgant metams, naudingai pasitarnavo? Tačiau treneris nusijuokia ir padeda išspręsti painią gimimo vietos situaciją.

„Iš tiesų Lazdijuose aš tik gimęs, bet ten neaugęs. Mano mama kilusi iš Varėnos rajono, tėtis – iš Seirijų. Mama, baigusi muzikos pedagogiką Marijampolėje, Seirijuose dirbo muzikos vadove, tai ten jie ir susipažino. Po to atsiradau aš (juokiasi)“, – pasakoja vienturtis Zorubų sūnus.

Pasak buvusio krepšininko, jo vaikystė pralėkė pas senelius iš mamos pusės, kur augo nuo pusantrų ar dvejų metų. Toks posūkis iš dalies, teigia Deividas, buvo nulemtas ir tėvų skyrybų: „Augau pas senelius, Nedzingės kaime, apsuptas Varėnos miškų ir ežerų, o nuo penkerių išsikrausčiau pas mamą į Alytų, kur ji tuo metu dirbo. Pradėjau lankyti darželį, vėliau mokyklą ir visa paauglystė iš esmės prabėgo Alytuje. Gimiau vienur, augau kitur, o apsistojau Alytuje. Ir dzūkiškai šneku, bet daugiau su namiškiais, kai išgirstu kalbant.“

SKM treneris atviras – į Alytų, kuriame tebegyvena mama ir senelė, labai retai sugrįžtantis, vis pristinga laiko, tačiau per didžiąsias metų šventes visada stengiasi parvažiuoti namo ir atidėti darbus, į kuriuos, tiesa, Deividas tvirtina, einąs pailsėti, nes darbas jam – šventė.

2. Nauja pradžia. Persikėlus gyventi į Alytų, Deividui, tuo metu būsimam pirmokui, teko draugų iš naujo ieškotis dukart. Mat pirmąją klasę D. Zoruba užbaigė vienoje mokykloje, o persikėlus į naują butą, teko keisti ir mokyklos suolą, tad antrą klasę alytiškis pradėjo dabar jau Jotvingių gimnazijoje, kurią ir baigė 2005-aisiais.

„Patys pirmi mėnesiai, kol įpratau prie vaikų, nes buvo ir kitoks jų požiūris, ir auklėjimas, o aš buvau ne iš tų „šustrų“ vaikų, buvau ramesnis, buvo sunkesni. Bet persikėlus į kitą mikrorajoną, prasidėjo tikrasis mano gyvenimas! Antra klasė, vėl nauji draugai, kita mokykla. Tas, sakyčiau, tik užgrūdino. Buvo iš tikrųjų sunku, nes aš čia naujokėlis, o visi vaikai klasėje jau susibendravę... Nors nebuvau iš tų pačių tyliausių, visada mokėjau surasti bendrą kalbą su visais, tai, matyt, ir padėjo“, – atvirai apie pokyčius vaikystėje dalinasi mintimis D. Zoruba.

Pamenu kaip dabar, grįžau visas piktas ir mamai pasakiau, kad nebenoriu aš tos muzikos, gana“, – prisimena Deividas, menininko kelią metęs dėl griežtos mokytojos ir gauto neteisingo įvertinimo. 

Po muzikos sekė šaudymo treniruotės. Tačiau, anot D. Zorubos, mama lygiagreičiai šaudymo treniruotėms įkalbėjo lankyti bent specialybės, tai yra akordeono, pamokas. Po pusės metų muzika, bent jau jos pamokos, neatšaukiamai Deivido buvo atsisakytos.

„Tada sekė orientacinės. Buvau gal koks penktokas ar šeštokas. Pradėjau ten sportuot, ir patiko, ir nepatiko. Iškart jau norėjosi varžybų, o pirmiausia juk žemėlapį skaityt dar reikėjo išmokti suprast. Nepatiko, bet būtent orientacinės mane atvedė į krepšinį. Vilniuje, buvusiame pedagoginiame universitete, vyko krepšinio varžybos, o mane, kadangi buvau aukštas, paėmė ne kaip orientacininką, o krepšininką, nors aš tą krepšinį namuose žaisdavau tik tiek, kiek kieme pamėtydavau“, – tvirtina 10 metų profesionaliai krepšinį žaidęs D. Zoruba.

Atletas tvirtina, kad vaikystėje dar labai domėjosi „Formule-1” ir kai savaitgaliais lenktynes rodydavo per televizorių, tai net senelius vaikiškai nuvarydavo nuo ekrano, kad tik galėtų pažiūrėti į lakstančius trasoje bolidus. Domėjimasis automobilių ir motociklų sportu lėmė ne vieną lenktynių inscenizaciją su savu dviračiu ir, žinoma, ne vieną kartą nubalnotus kelius.

5. Jaunikis. SKM treneris savo mylimąją prie altoriaus nusivedė anksti, sulaukęs vos devyniolikos. Tačiau ankstyva santuoka ne tik netrukdė, bet paskatino dar labiau pranokti save krepšinio aikštelėje.

„Kai apsivedžiau, man buvo devyniolika, po pusmečio suėjo dvidešimt. Tai, likus vos mėnesiui iki mano dvidešimtojo gimtadienio, gimė mano sūnus. Pasidovanojau dovaną, – juokiasi 4 SKM auklėtinių komandų treneris, bet čia pat tėviškai surimtėja. – Vyrui tai tikrai pati geriausia dovana!“

Kodėl taip anksti suskubo tuoktis, D. Zoruba sako, kad ir meilė trenkė, ir jau ilgai, dar nuo mokyklos suolo, draugavo su savo būsima žmona Rasa, tad buvo jau metas žengti kitą žingsnį:

„Visada buvo tik krepšinis, krepšinis, krepšinis, bet atsirado moteris, kuri man patiko, su kuria gerai sutardavau, be to, dar klasės draugai buvome. Nors nuo 9 iki 11 klasės buvome priešai, jos manymu, buvau labai vriednas, pasikėlęs, bet aš to net nepastebėdavau. Vienuoliktoje klasėje pradėjome daugiau bendrauti, o dvyliktoje jau ėmėme ir draugauti.“

7. Jogurtas. Nors pats vaikystėje buvo ramaus būdo, tačiau namuose, sako Deividas, visokių pokštų susilaukia iš savo mažųjų. Pasak berniukų tėčio, jaunėlis kartą susigalvojo prisileisti į puodelį vandens ir ten išplauti savo mašinų modeliukus, o šioje istorijoje juokingiausia tai, kad tėvelis akis nuo vaiko nusuko vos kelioms minutėms ir štai rezultatas.

„Abu nuolat krėsdavo vieną pokštą. Pas mus namuose yra dideli veidrodžiai, sieninės spintos. Tai abu sūnūs mėgdavo visus veidrodžius jogurtu išteplioti. Menininkai mano. Įvairių išdaigų prikrečia. Airidas ramesnis buvo, nėra kažko labai prikrėtęs tokio, nuo mažų dienų rankose su kamuoliu“, – gina sūnų reputaciją tėtis. Tačiau patvirtina, kad abiejų sūnų pirmasis ištartas žodis buvo ne „tėtis“, o „mama“. 

8. Karjera. D. Zoruba profesionaliam krepšiniui kaip žaidėjas atidavė 10 savo gyvenimo metų. Visko buvo, anot sportininko, ir pakilimų, ir nuolydžių, tačiau dėl to viskas tik dar labiau reikšminga. 

D. Zoruba krepšininko karjerą pradėjo Alytaus komandoje „Alita“ (LKL) ir žaidė ten kelis sezonus iš eilės (2002-2005 m.), vėliau ją tęsė Alytaus „Alytuje/Alramstoje“ (2008-2009 m.), Pasvalio BC „Pieno žvaigždės“ (pusę 2009-2010 m. sezono). 2013 metais dėl nuolat atsinaujinančių traumų alytiškiui teko atsisveikinti su profesionaliu krepšiniu, tačiau išsižadėti neįmanoma. Todėl krepšininkas tapo krepšinio treneriu.

Ten žaidžiau gal keletą mėnesių, nes mane patį pradėjo slėgti, kad nerandi sau vietos aikštelėje, o treneris irgi nepadeda tau jos susirasti“, – apie krepšinio žaidimą užsienio klube pasakoja buvęs žaidėjas. 

„O Italija – fantastiška šalis, famntastiškas treneris buvo. Iš tikrųjų viskas buvo labai aukštame lygyje, pati organizacija labai draugiška. Kas čia nustebino, kad treneris lipdė visus žaidėjus, ne žaidėjai vienas aplink kitą, bet būtent treneris tai darė. Kiekvieną penktadienį, iškart po treniruotės, turėdavome bendrą komandos vakarienę. Ir visą laiką kartu, kartu, kartu“, – įspūdžiais iš 2011-2012 metų sezono, praleisto Italijos krepšinio klube „Urbania“, dalinasi krepšininkas.

Būnant legionieriumi, pasak D. Zorubos, labiausiai įstrigo tai, kad būnant Italijoje, miestas, kurio komandai Deividas atstovavo, jį žinojo: „Visi eidavo į rungtynes, aš buvau nustebęs, kad visi mane atpažįsta, sveikinasi, o kiek žmonių susirinkdavo stebėti rungtynių! Tačiau ta legionieriaus duona vienur sunki, kitur lengva, labai daug priklauso nuo to, kaip į tave žiūri“.

10. Marškinėliai. Nors atletas, sako, esąs neprietaringas, bet prisipažįsta ir čia pat nusijuokia, kad visuose dėjimų konkursuose dalyvavo su tomis pačiomis tamprėmis, žinoma, po kiekvieno pasirodymo jas skalbdavo.

Tačiau su marškinėlių numeriu istorija kitokia. Daugelis krepšininkų mėgsta išlaikyti tą patį numerį ant marškinėlių per visą savo karjerą, jei tik pavyksta. Deividas tvirtina, kad skaičius jam nėra svarbiausia.

„Dažniausiai mano marškinėlių numeriai visur skyrėsi. Nesu iš tų, kuris labai akcentuotų numerį. Pavyzdžiui, kai žaidžiau 2008-2009 metų sezone Alytaus „Alramstoje“, tai pasirinkęs buvau neįprastą numerį – 47. Tai nebuvo pagal Andrejų Kirilenką, kaip visi kalbėjo. Pasirinkau, nes buvo mamos 47-tas gimtadienis, tai mamos garbei. Praeitą sezoną žaidžiau „Dzūkijoje“ 6 numeriu, tai visi galvojo, kad ėmiau jį kaip LeBrono Jameso, bet tai nėra kažkoks ypatingas mano idealas. Numerį pasiėmiau, nes tiesiog sūnui buvo šešeri. Italijoje teko vilkėti marškinėlius su lietuvių mėgiamu skaičiumi – 11“, – savo pasirinkimų motyvus aiškina sportininkas.

Naujienų sąrašas