Interviu su amerikiečiu Ch. Dannenu: kodėl krepšinis toks svarbus lietuviams?

Ar nepamiršote, kokia didi mūsų šalies istorija, koks svarbus šalyje yra sportas? O ar kada susimąstėte, kokį įspūdį sudarome žmonėms iš svetimų kraštų?

 

Visai netikėtai internete aptikau įdomų diplominį darbą, kuriame buvo rašoma apie Lietuvos sporto įtaką šaliai prieš ir po Sovietų Sajungos griuvimo. Nusistebėjau, kad šio straipsnio autorius – amerikietis Chase Dannenas. Kodėl tai sukėlė nuostabą? Nes toli gražu ne kiekvienas lietuvis žino ir supranta  šio istorinio periodo svarbą ir subtilybes taip gerai, kaip šis amerikietis.

Pradėjusi bendrauti su autoriumi, nejučia susimąsčiau – šitiek daug žmonių Lietuvoje domisi, žaidžia krepšinį. Tačiau ar daug jaunuolių žino ir supranta, iš kur kilo tokia didžiulė lietuviška aistra šiai sporto šakai? Tai nėra ir niekada nebuvo tik paprastas žaidimas.

Apžavėtas mūsų šalies ir jos sąsajos su krepšiniu, Chase’as entuziastingai sutiko pasidalinti savo įspūdžiais ir sukauptomis žiniomis su Sostinės krepšinio mokyklos jaunaisiais sportininkais.

-    Chase’ai, prašau papasakok trumpai apie save.

-    Pats esu kilęs iš Oregono, tačiau šiuo  metu gyvenu Sietle, Vašingtono valstijoje. Studijavau tarptautinius santykius bei mitybos ir fizinio aktyvumo mokslus Oregono Valstijos Universitete. Metams buvau išvykęs studijuoti į Maskvą (Rusija). Kurį laiką mokiausi ir Klaipėdoje LCC tarptautiniame universitete. Po studijų kelerius metus tarnavau Jungtinių Amerikos Valstijų armijoje, kurį laiką buvau dislokuotas Afganistane. Tik visai neseniai nusprendžiau palikti karinę tarnybą ir siekti karjeros kaip paprastas civilis.

-    Minėjai, kad kalbi rusiškai?

-    Rusų kalbos mokiausi savarankiškai beveik metus prieš išvykdamas studijuoti į Rusiją. Maskvoje, draugų rusų bei interneto pagalba savo žinias ir toliau tobulinau. Be to, Rusijoje gyvenau šeimoje, kuri visiškai nekalbėjo angliškai  - tad teko kažkaip suktis. Iš tiesų, esu labai dėkingas šiai situacijai, nes kitaip vargu ar būčiau taip sparčiai išmokęs šią kalbą!

-    Papasakok trumpai apie savo patirtį studijuojant Rusijoje ir Lietuvoje.

-    Jungtinėse Valstijose mes įpratę matyti pasaulį tik iš tam tikros perspektyvos, todėl apsilankymas Rusijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse labai smarkiai išplėtė mano akiratį, padėjo suprasti, kad pasaulis ženkliai didesnis nei tas „burbulas”, kuriame gyvenau. Ši patirtis buvo neįkainojama.

-    Dabar trumpai apie tavo diplominį darbą. Kokia buvo jo tema ir ar buvo nesunku rasti informaciją anglų, rusų kalbomis?

-    Mano baigiamasis darbas analizavo įkvepiančią Lietuvos istoriją, Lietuvių gebėjimą greitai atsistoti ant kojų po okupacijos ir jų troškimą išreikšti save, savo unikalumą. Kitaip tariant, atsiskirti nuo tipinio „sovietinio stereotipo”, kai buvo siekiama visas sovietines valstybes suvienodinti, pristatyti kaip vieną bendrą laimingą tautą. Sportas, o  ypatingai krepšinis, ir buvo tas katalizatorius, padėjęs išsiskirti, įžiebti žmonių pilietiškumą, didžiavimąsi savo šalimi, suteikti vilties ir stiprybės okupacijos metu.

Ištrauka is Ch. Danneno straipsnio:

„Lietuvos krepšinis sovietiniu laikmečiu formavo vieningos respublikos įvaizdį, o kovos su stipriausiomis SSRS komandomis, tokiomis kaip Maskvos CSKA, Kauno halėje simbolizavo Lietuvos kovą už laisvę. Lietuvius siejo glaudus ryšys su šia sporto šaka, nes jie jautė, jog ji puikiai išreiškia jų nacionalinį identitetą. Lietuviai buvo įstikinę, kad tuo metu tik krepšinio dėka jie gali įrodyti pasauliui, jog yra ypatinga valstybė, o ne niekuo neišsiskirianti Sovietų Sąjungos dalis“.

-    Rašydamas šį darbą išanalizavau daugybę šaltinių, bet didžiausią įspūdį paliko asmeniniai pokalbiai su pačiais to meto sportininkais, o ypač olimpine plaukike Birute Užkuraityte-Statkevičiene. Šiuo metu ji dėsto Lietuvos sporto universitete, Kaune.

Ištrauka iš pokalbio su Birute Užkuraityte-Statkevičiene:

„Sportas tuo metu buvo vienintelis būdas Lietuvai išsiskirti is Sovietų Sąjungos, parodyti pasauliui, kad mes esame Lietuva, o ne Rusija. Miuncheno olimpiadoje 1972 metais mes privalėjome dėvėti SSRS uniformas. SSRS sportininkai dėl savo galingų pergalių sulaukdavo labai daug populiarumo, tad kai žmonės prieidavo paprašyti manęs pasirašyti ant nuotraukos su SSRS olimpine komanda, aš po savo parašu didžiulėmis raidėmis užrašydavau gimtosios šalies vardą „LIETUVA”.

Ponia Statkevičienė taip pat prisiminė apie suvaržymus išvykose: „Kai norėdavome išeiti is savo kambario olimpiniame kaimelyje, privalėjome pranešti kur, kodėl ir su kuo einame. Kartais Sovietų pareigūnai turėjo eiti kartu“.

Kadangi ponia Statkevicienė norėjo išeiti labai dažnai, dėl itarimų grįžusi iš olimpinių žaidynių ji buvo iškviesta pasiaiškinti dėl savo veiksmų KGB pareigūnams. „Tai buvo siaubinga“,  – prisiminė plaukikė.

-    Lietuva – labai maža šalis,  apie kurią žino nedaug amerikiečių. Kodėl nusprendei atvykti čia mokytis ir rašyti savo baigiamąjį studijų darbą?

-    Kai buvau dar mažas, nuolat atidžiai sekdavau žinias apie Centrines ir Rytų Europos valstybes, ypač kai krito Berlyno siena, prasidėjo valstybių kovos dėl nepriklausomybės. Nors man buvo tik šešeri, mane šie įvykiai labai sužavėjo, sudomino. Net po 12 metų (2003 m.) susižavėjimas neišnyko, todėl pasinaudojau galimybe išvykti mokytis į Lietuvą.

 

Tai buvo mano pirmasis vizitas šioje šalyje, buvo labai įdomu stebėti kaip sparčiai ji keičiasi, nors vis dar atsigavinėjo po okupacijos. Kai turėjau pasirinkti diplominio darbo temą, nė neabejodamas pasirinkau rašyti apie Lietuvą – tai buvo šalis, kuri man kėlė ir vis dar kelia didžiausią susidomėjimą. Buvau įsitikinęs, kad tik pasirinkęs tai, kas mane labiausiai domina, galėsiu pasiekti aukščiausių rezultatų. Šis pasirinkimas taip pat buvo tarsi maža padėka Lietuvai už tai, kiek daug ji man davė. Kaip jau minėjau, gyvenimas šioje šalyje atvėrė man akis, suteikė naujų perspektyvų. Būtent todėl ši patirtis neįkainojama.

 

[foto_2] Chase Dannenas nuo vaikystės domisi Lietuva ir šios šalies sporto istorija. Nuotr. iš asmeninio archyvo

-    Ar rašant savo darbą sulaukei pagalbos iš lietuvių? -    Be abejonės. Turiu daug draugų lietuvių. Tokioje mažoje šalyje paprastai viena pažintis veda prie kitos, todėl man pavyko susipažinti ir sulaukti pagalbos iš daugybės žmonių – dėstytojų, muziejų direktorių ir sportininkų, kurie labai mielai sutiko pasidalinti savo žiniomis ir asmeninėmis patirtimis. -    Kokie atradimai apie Lietuvą tave patį labiausiai sužavėjo? -    Buvau labai sužavėtas, kai pamačiau, kaip šalis išties gali susivienyti ir save išreikšti per tokį paprastą dalyką kaip sportas  – tai nuostabu.

Aš tik galiu įsivaizduoti, kaip nerealiai jautėsi lietuviai 1992 m. Barselonos olimpinių žaidynių metu, kai jie pagaliau galėjo laisvai atstovauti savo šaliai, dėvėti savo nacionalinę atributiką ir garsiai visam pasauliui pareikšti, kad jie priklauso laisvai Lietuvai. Ypač šiuo požiūriu svarbūs buvo Lietuvos krepšinio rinktinės laimėti bronzos medaliai, kai mažajame finale buvo nokautuota buvusi okupantė – Rusija. Ši istorinė pergalė lietuviams simbolizavo daug daugiau, nei galėjo įžvelgti paprastas kitatautis. Tai turėjo būti neįkainojamas, nerealus jausmas.

-    Kas labiausiai sužavėjo lankantis Lietuvoje?

-    Įžvalgūs žmonės. Jų bendravimo būdas atviras, dėl ko esu dėkingas. Daugybė amerikiečių dažnai perdeda, viską išpučia. Todėl man labai patiko lietuvių gebėjimas viską pasakyti tiesiai šviesiai. Aš taip pat vertinu ir tai, jog nemažai laiko užtrunki, kol tamti lietuvio draugu, tačiau kai tampi, gali visuomet juo pasikliauti.

-    Ar seki Lietuvos sportą ir šiandien?

 

-    Be abejo. Visuomet sergu už Lietuvą. Žinoma, išskyrus tada, kai varžovu tampa  JAV!

-    Kokią vietą sportas užima tavo gyvenime?

-    Anksčiau užsiiminėjau lengvąja atletika. Taip pat universitete žaidžiau regbį ir tinklinį, su tinklinio komanda teko nemažai pakeliauti po Rusiją. Šiuo metu man labiausiai patinka Crossfit treniruotės – tai puikus būdas išlikti sveikam bei išlaikyti tam tikrą konkurencijos lygį. Aš tikiu, kad sportas, ypatingai kuris turi varžymosi su kitais elementų, yra labai svarbus kiekvieno žmogaus vystymuisi. Tai ne tik padeda būti sveikam ir gyvybingam, bet ir išlaikyti aštrų protą. Be to, ypatingai naudingas yra komandinis sportas, kuris išmoko žmogų vengti arogancijos ir egoizmo, nes tai beprasmės žmogaus savybės.

-    Koks būtų paskutinis žodis SKM jauniesiems sportininkams?

-    Gary Hall, buvęs olimpinis plaukikas, yra pasakęs, kad visi turime nuo kažkur pradėti, bet juk negalime to padaryti iškart nuo paties aukščiausio taško. Tačiau jei nuolatos būsime atkaklūs ir mylėsime tai, ką darome, anksčiau ar vėliau aukštumų tikrai pasieksime. Sportas mums suteikia tam tikros neįkainojamos gyvenimiškos patirties, charakterio savybių, kurių galbūt neįvertini būdamas 12 metų.

 

Tačiau ateis toks momentas, kai visas šias įgautas savybes išmoksi panaudoti kiekviename savo gvenimo žingsnyje, ne tik sporto aikštelėje. Tuomet iš tiesų suvoksi, kiek gero tau gyvenime davė sportas. Todėl , kad ir kaip kartais būtų sunku eiti į aikštelę ir kovoti, kad ir kaip viskas atrodytų nusibodę, nepasiduokite ir toliau kryptingai dirbkite vardan savo tikslo – sėkmė jau tikrai nebe už kalnų!

Ačiū, Chase‘ai, už pokalbį!

Na, o nuo savęs visiems jauniesiems krepšininkams palinkėsiu vertinti ir mylėti tai, ką darote ir kur esate. Kas žino, kokia dabar būtų Lietuva ir kokie būtumėme mes, jei ne mūsų didvyriai (tiek sporto aikštelėje, tiek už jos ribų), aršiai kovoję už šalies laisvę ir mūsų identitetą. Tad vertinkime, puoselėkime ir didžiuokimės savo šalimi bei jos istorija!