Gyvenimo lagaminas: automatas, juodos katės ir krepšinis

Šią savaitę rubrikoje „Trenerio portretas“ piešiame Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) trenerių komandą „SKM-Agotos gryčia“ treniruojančio trenerio Arūno Umbraso portretą.

Treneris nebuvo padykęs vaikas, bet jo gyvenimo lagamine - daug įdomių ir spalvingų atsiminimų... Koks gi tas trenerio A. Umbraso gyvenimo paslapčių dešimtukas?

10 saldainių iš trenerio Arūno Umbraso gyvenimo:

1. Vilnietis. Treneris A. Umbrasas gimė ir augo gražiame Aukštaitijos ežerų krašte, į kurį vis dar sugrįžta vasarą.

„Gimtasis mano miestas Ignalina. Į Vilnių atvykau vedinas studijų, nes įstojau studijuoti kūno kultūros į Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – red. past.). Po studijų ketinau sugrįžti į gimtinę, o studijų pradžioje nuolat kartodavau, kad visada savaitgaliais grįšiu namo, pabūsiu su šeima, draugais, bet vėliau tas sporto pasaulis įtraukė ir vis mažiau likdavo laiko sugrįžti“,- prisiminimais apie nutolimą nuo gimtinės dalinasi treneris.

22 metus gyvenantis Vilniuje, A. Umbrasas sako, kad jau per tą laiką tapo vilniečiu.

2. Raštelis. Ko gero, yra tiesos žodžiuose, kad kartais žmonės gali užrašyti savo ateitį. Taip nutiko ir su SKM treneriu. Pažintį su krepšiniu pradėjęs vaikystėje, A. Umbrasas domėjosi bene visomis sporto šakomis.

„Teko gyventi ne sportininkų šeimoje, o kaimo darbai kažkaip ir netraukė, nes visas dėmesys buvo sutelktas į sportą. Prisimenu, tėvas nuo mažų dienų kaldavo į galvą, kad iš sporto, iš kamuolio nepragyvensi.

Bet daugiau apie nieką kitą negalvojau ir faktiškai devintoje klasėje, kai auklėtoja paprašė ant lapelio užrašyti, kuo būsite užaugę, kaip dabar atsimenu, aš parašiau treneriu. Ir tas išsipildė“,- apie ateities prognozes ir nelengvą kelią į krepšinio pasaulį pasakoja buvęs slidininkas.

3. Vijurkas. Trenerio A. Umbraso treniruotų komandų sąrašas išties spalvingas ir patraukiantis akį. Trenerio karjerą pradėjęs Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje, treneris sukosi kaip vijurkas. Tuo pačiu metu, tiksliau 2001 – 2006 metais, treniravo ne tik vaikus, bet ir Mykolo Riomerio universiteto (MRU) studentus.

Strategas stojo ir už policijos pareigūnų rinktinės, gynusios Lietuvos vardą Europos policininkų krepšinio čempionate, vairo. „Čia, ko gero, nutiko taip, kad mane pastebėjo, kaip treniruoju vaikus, studentus ir pasikvietė. Susirinkome išties šaunus kolektyvas. Dabar kitas čempionatas vyks šią vasarą, bet kaip jau čia bus su treniravimu, nežinau. Bus matyti“,- darbo patirtimi dalijosi treneris A. Umbrasas.

Treneris krepšinio perliukų mokė ir Vilniaus komandą „Ereliai“. Pasak trenerio, tais laikais, kai jis pradėjo dirbti krepšinio treneriu, buvo tik dvi stiprios krepšinio mokyklos Lietuvoje, tai ereliais būdavo tie patys vaikinai, kurie kadaise buvo jo auklėtiniai, kai dar dirbo akademijoje.

„Man tada kilo idėja iš tų vaikinų, kurie jau buvo baigę krepšinio mokyklą ir netinkami aukštam meistriškumui, suburti komandą ir įrodyti, kad jie dar tikrai gali žaisti ir gerai žaisti krepšinį. Paskui mes patvirtinome šį tikslą, kai su vaikinais, gimusiais 1991, 1992 ir 1993 metais, nurungėme Š. Marčiulionio akademijos antrąsias komandas. Dabar tie vaikai paskambina, pasveikina su Kalėdomis, su gimtadieniu. Susitinki mieste, nepraeis pro šalį, visada pasisveikins“,- sau mestais iššūkiais didžiuojasi treneris.

4. Žvaigždė. Treneris A. Umbrasas, tada vos 26 metų, buvo vienas pirmųjų Lietuvos trenerių, dalyvavusių naujai įsteigtoje lygoje jaunimui, tuomet dar besivadinusioje NEYBL pavadinimu (North Europe Youth Basketball League). Pirmasis turnyras vyko 1998 metais Maskvoje, iš kur treneris su komanda parvežė II-ąją vietą.

„Tai buvo neišdildomas įspūdis. Dūmai, užgęsta šviesos... Mūsų komandų sutikimas prilygo šiai dienai Eurolygos komandų pasitikimui arenoje. Visos komandos važiuodavo lydimos apsauginių, į pastatus įeidavome tik per tarnybinius įėjimus. Rusai visgi buvo padarę iš to turnyro didelę šventę!

Tais laikais, būtent per vaikų varžybas, buvo netikėta, kad žiūrovams buvo rengiama loterija, kurioje galėjai laimėti automobilį.

Išliko ryškus įspūdis dėl žiūrovų, nes kai mes žaidėme, arenoje buvo 5000 žūrovų, nebuvo nei vienos tuščios vietos“,- vienu didžiausiu įspūdžių iš krepšinio trenerio darbo dalinosi A. Umbrasas.

Finalo metu, pasak trenerio, grojo žinomiausios rusų muzikos grupės, tuo tarpu a.a. rusų komandos treneris Aleksandas Gomelskis buvo įsitikinęs, kad CSKA jaunimo komanda žais finale.

„Mes juos visgi nugalėjome, rodos, penkių taškų skirtumu. Ir prie 5000 žiūrovų akių Maskvoje finale žaidė dvi lietuvių komandos – mes ir A. Sabonio SC auklėtiniai“,- neslepia džiaugsmo šiemet SKM abiturientus treniruojantis treneris.

5. R. S. Treneris A. Umbrasas taip pat prisidėjęs prie BC „Lietuvos rytas“ žaidėjo Renaldo Seibučio treniravimo. Pasak trenerio, tai buvo epizodinis, dvejus metus trukęs susitikimas, kai A. Umbrasas dirbo su MRU komanda, o pats R. Seibutis tuo metu buvo studentas.

„Aš galiu tik viena pasakyti, kad tai yra nuostabus žmogus, širdies žmogus, žodžio žmogus. Turi beprotiškai didelį sportinį užsispyrimą, atsidavęs komandai. Tuo metu jis dar žaidė Vilniaus „Sakaluose“, bet jei paprašydavau pastiprinimo komandai, jis niekada neatsisakydavo, nors jau žaidė Lietuvos krepšinio lygoje...“,- apie vieną mylimiausių Vilniaus krepšinio klubo žaidėjų gražiai atsiliepia treneris.

6. Pilnametystė. Treneris niekada nesiliauja juokavęs. Paklaustas, kelerių metų vedė, juokdamasis klausimu į klausimą atsakė: „Žiūrint ką. Ar karvę į turgų, ar...“.

Tačiau po akimirkos, jau surimtėjęs sako, kad lapkričio 16 d. bus 18 metų, kai juodu su žmona susituokę. „Kažkaip lydėjo tas skaičiukas „6“ tądien prieš 18 metų – 1996 lapkričio 16 d. ir, rodos, kad 16 valandą“,- tiksliai svarbią datą mena A. Umbrasas.

7.Automatas. Mokykloje, pasakoja treneris, turėjęs tokią discipliną, kuri vadinosi „Karinis parengimas“.

„Kaip turime krepšinio varžybas, taip būdavo ir karinio parengimo varžybos – reikėdavo surinkti automatą, bėgimas, žygiavimas, Morzės abėcėlė...“,- vardina karinio muštro ragavęs treneris.

Beje, treneris sako, Morzės abėcėlės nebelabai prisimena, tačiau su automatu - kitas reikalas. „Žinokit, prisiminus turėčiau surinkti. Mat būdavo skiriama apie 2 minutės, šiek tiek mažiau, išrinkti ir surinkti automatui. Tai spėdavau!“,- šypsosi disko metiko Virginijaus Aleknos gerbėjas ir bičiulis.

8. Laimikiai. Užuot rinkęs miške grybus, treneris kartais gaudo gyvates, bet ne į pintinę. „Kartą buvau pagavęs gyvatę. Pamatai – gyvatė šliaužia, nusipjauni šaką, praskeli galą į dvi ar keturias dalis ir čiumpi gyvatę už tos vietos, kur netoli galvos, kitaip tariant, už pakarpos. Ir viskas, gyvatė nepavojinga“,- grybavimo ir gyvačių nukenksminimo ypatumais negailėdamas dalinasi baravykų karalius.

„O pats grybavimas a.a. tėvelis buvo užkietėjęs grybautojas, tai, ko gero, iš ten ir mano šitas pomėgis. Pamenu, labiausiai neramino tai, kad kaimynai girdavosi pašėlusiu baravykų skaičiumi. Aš prisirinkdavau 30-40 jų, o kaimynai vis girdavosi radę 300 ir daugiau. Galvojau, na, aš vis tiek atrasiu tą vietą. Ir ką gi, atradau“,- džiūgauja grybautojas.

Praeitais metais treneris sumušė savo rekordą - dviejose didžiulėse pintinėse buvo 565 baravykai!

„Kaip ir žvejyboje, taip ir grybavime, žinai, kas ir kur auga, ir eini jau nusiteikęs. Tai jeigu žinai, kad auga baravykai, eisi baravykų, žinoma, jei užmatysi raudonikių, ant jų nespjausi“,- grybų hierarchiją savo pintinėje aiškina treneris.

„SKM-95“ pagrindinės komandos treneris dar mielai renka voveraites, o prie jų būtinai ūmėdes, o jei jau pintinėje baravykai ir raudonikiai, tai ūmėdėms vietos joje nebus.

9. Vienam gale kablys. „Mano didžiausias laimikis, kiek atsimenu, yra 7 kilogramus svėręs karpis. Žvejyba užsikrėčiau ne per seniausiai. Sesers vyras yra prisiekęs žvejys, tai jis mane įtraukė į tą žūklę. Iki tol niekaip nesupratau jo pomėgio, bet sykį nusivežė žvejybon, kaip dabar atsimenu, diena darganota, lietus.

Per 5 ar 6 išsėdėtas valandas pagavau du mažiukus ešeriukus. Taip sušalau, kad bėgau po to į automobilį šildytis, užsikūręs visu pajėgumu šildytuvą“,- naujo pomėgio pradžią prisiminė treneris. A. Umbrasas pasigiria, kad teko traukti menkes ir iš pačios Baltijos jūros.

10. Juoda katė. Treneris prisipažįsta tikįs vienu prietaru – juoda kate, perbėgusia kelią. „Šitas prietaras mane neabejotinai veikia, esu jau tuo įsitikinęs“,- linguoja galvą treneris.

„Neseniai čia nutiko tokia linksma istorija. Išvažiavus iš namų, yra tokia gatvelė ir matau perbėga kelią ta juoda katė. Aš pavažiuoju, pasuku į dešinę, laukiu, kad kas nors kitas pravažiuotų.

Priešais atvažiuoja kita mašina ir ji pasuka į kitą kelio pusę ir laukia. Aš ir kitas vairuotojas išsitraukiame telefonus ir vaizduojame, kad šnekamės telefonu. Žiūriu, delsia tas kitas žmogelis, irgi nesiryžta važiuoti, tai, kaip supratau, ir jis pats tuo tiki. Kada pravažiavo trečias automobilis, tada pradėjome abu važiuoti.

Pasižiūrėjome vienas į kitą, nusišypsojome ir nuvažiavome savo keliais“,- linksmą istoriją iš nuotykių kelyje prisiminė 17 metų augintos - katės Čitos - šeimininkas.

Treneris visiems smalsiems skaitytojams iš savo gyvenimo lagamino ištraukia paskutinį įdomų faktą... „Tikrai nesėsčiau už mažo „Fiat“ automobiliuko vairo. Iš tiesų, nemėgstu mažų automobilių. Gal jau amžius? Bet mėgstu komfortabilius, didesnius automobilius. BMW irgi nesirinkčiau, žinome visi, kokios tos istorijos apie šios markės automobilius“,- pokalbio pabaigoje juokiasi treneris.

Naujienų sąrašas