Aktualus komentaras. Uždaviniai treneriui

Kasmet ruduo skelbia apie naujojo sezono pradžią, įtraukdamas mus į kovą dėl naujų pergalių ir titulų. Jeigu tu krepšinio treneris, tikriausiai lauki, kad po paskutinių rungtynių būsi aptaškytas šampano purslais, o tavo auklėtiniai į viršų kels nugalėtojų taurę. Tai svajonė dėl kurios yra verta aukotis ir dirbti 24-ias valandas per parą, patirti linksmų ir liūdnų emocijų, suvokti lyderystės svarbą ir išmokti padėti žmonėms.

Krepšinio treneriai pergales sporte galėtų susieti su rudenį jiems keliamais uždaviniais.  Tie uždaviniai dažniausiai būna labai įvairūs. Apie juos pats laikas ir pasikalbėti.


Pirmas uždavinys – padėti žmonėms patirti judėjimo malonumą. Tai ypač reikšminga šiame itin sudėtingame informacinių technologijų amžiuje. Sukurti kompiuteriniai žaidimai leidžia pasiekti pergalių net neatsikėlus iš lovos. Vykstant sistemingai fizinei degradacijai, naršymas išmaniajame telefone tampa viena didžiausių vaiko psichinių priklausomybių. Norint pamilti judėjimą, žaidžiant su kamuoliu, reikia užkrečiančių pavyzdžių. Taip mums labai padeda Lietuvos krepšinio rinktinės vyrai, parodydami tikrąją aistrą krepšiniui. Bet niekur nerasime geresnės vietos, kur patys tai galime patirti, kaip SKM vykdomos krepšinio pamokėlės darželyje ir pradinėse klasėse. Mokydami patirti judėjimo malonumą, tėvai investuoja į vaiko ateitį. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis 1 investuotas euras į vaiko sveikatą, padeda sutaupyti 4 eurus jo gydymui. Todėl kelkime šį uždavinį ir įgyvendinkime!

Antras uždavinys – padėti žmonėms vystytis. Fiziškai vystytis – reiškia stiprėti, pirmauti ir gražiai atrodyti, būti sveikam ir darbingam. Psichiškai vystytis – reiškia įgauti pasitikėjimą savimi, būti atkakliu, motyvuotu ir emociškai pastoviu. Socialiai vystytis – reiškia išmokti bendrauti, bendradarbiauti konkurencinėje aplinkoje, laikytis atitinkamų elgesio taisyklių. Šio uždavinio treneriai turėtų siekti ne tik su vaikais, bet ir su jų tėveliais. Visų vystymosi rodiklių augimas būtų milžiniškas kiekvieno trenerio pasiekimas. Vaiko psichinis ir socialinis vystymasis turėtų būti toks pat svarbus kaip ir fizinis.  Tuomet socialiai atsakingi sportininkai nemigruotų po sporto mokyklas, vertintų įdėtą trenerių ir mokyklos darbą ir neklausytų krepšinio vertelgų pasakų apie „burbulines“ sąskaitas banke. Tokio uždavinio įgyvendinimas turėtų prasidėti nuo labai mažų pergalių: pradžioje – mes už komandą, vėliau – mes už mokyklą! O patys stipriausi galėtų sušukti: „Mes už Lietuvą!“ .

Trečias uždavinys – padėti pasiekti pergalę. Tai ne vien tik žaidėjų mokymas krepšinio technikos ar taktikos, tai ir paties trenerio mokymasis veikti ekstremaliomis sąlygomis. Rungtyniaudami aikštelėje treneriai kiekvieną kartą gauna labai greitą atsakymą: ar jie šį uždavinį išsprendžia, ar ne? Profesionalių komandų vadovai už šio uždavinio nevykdymą per sezoną kartais pakeičia kelis trenerius. Kas keisčiausia, kad ir vaikų krepšinyje ima įsivyrauti panašus požiūris. Dėl pralaimėjimų yra kaltinamas treneris, nežiūrint, koks uždavinys prieš sezoną buvo iškeltas. Tačiau vaikų krepšinyje galima surasti ir pasiteisinimą, pateikiant naujai įsivyraujančią filosofiją: mes nesiekiame pergalių, mes rengiame žaidėjus ateičiai! Vis dar negaliu suprasti, kaip atrodo stiprus žaidėjas, nepasiekiantis pergalių? Ar Lietuvos rinktinei taip pat reikalingi žaidėjai, nelaimintys pergalių? Bet Jonas Mačiulis yra man pats geriausias atsakymas, kuomet visiems įrodė, kad jo laimėjimai Madrido „Real“ komandoje buvo šių metų rinktinės sėkmingo žaidimo garantas.

Uždavinius treneriams iškelti nėra sunku, žymiai sunkiau juos įgyvendinti. Kelkime aukštus, bet prieinamus uždavinius. Būkim kantrūs, bet teisingi. Dirbkime visi drauge, tuomet pasieksime pergalių!