AKTUALUS KOMENTARAS: „Krepšinis – ne bičiulių pramogos!”

Atiduotos vasaros kovojant už savo šalį yra svajonė, kurią, anot Lietuvos krepšinio federacijos generalinio sekretoriaus Mindaugo Špoko, iš 5000 vienos amžiaus grupės vaikų gali įgyvendinti tik 12.

„Samsung kartos” projekto dalyviams nuo pat pradžių buvo skiepijama, kad jie lieja prakaitą treniruotėse ne už save, ne už savo krepšinio mokyklą, tačiau už savo šalį.

 

„Jūs vagiate ne savo, bet komandos taškus, kurių ateityje gali prireikti Lietuvai”- taip po pramesto metimo stovyklos dalyviams pasakė komandos vyr. treneris Algirdas Milonas, akcentuodamas, kad tokiame amžiuje vaikinai jau nebegali sau leisti pramesti laisvi iš po krepšio. A.Milonas drauge su kitu Sostinės krepšinio mokyklos treneriu Karoliu Čyžiumi, visą savaitę stengėsi perteikti žinias gabiausiems 1999 m. gimusiems jauniesiems šalies krepšininkams.

[foto_2] „Samsung kartos” dvyliktuke - stipriausi Lietuvos penkiolikmečiai. Nuotr. samsungkarta.lt

Dar sezono pradžioje atrinkti žaidėjai, atstovaujantys įvairias krepšinio mokyklas iš visos Lietuvos, liepos mėnesį susirinko į stovyklą, kurioje tobulino savo individualius įgūdžius ir rengėsi savo svarbiausiam išbandymui – rungtynėms prieš Suomijos nacionalinę bendraamžių komandą. Man teko privilegija stebėti viską iš šono ir pasirūpinti, kad šiai komandai nieko netrūktų visame pasirengimo cikle. Kitaip tariant, galėjau mėgautis stebėdamas žaidėjus, kurie po keleto metų bus žinomi ne tik siaurai jaunimo krepšiniu besidominčiai auditorijai, bet ir eiliniam krepšinio mėgėjui.

Ne kartą sulaukiau klausimo, kuo šie vaikai kitokie nei kiti jų bendraamžiai. Neminint paprasčiausių dalykų, kad daugelis iš jų yra šiek tiek aukštesni, stipresni ar greitesni už savo konkurentus, nepatekusius į projektą, visiems atsakydavau vienodai: didžioji dalis šio gražaus jaunimo turi ne tik duomenis, bet ir profesionalų požiūrį į darbą.

 

Jie žino, kokiu tikslu čia atvyko – tai, mano nuomone, yra esminis dalykas, skiriantis jauną vaikiną, kuris nori siekti profesionalaus sportininko karjeros, nuo to, kuris dar nėra apsisprendęs, ar būtent krepšinis yra jo prioritetas numeris vienas.

Situacija: per laisvą pusdienį nuo treniruočių buvo suplanuotas visos komandos pasivažinėjimas kartingais. Likus keletai valandų iki pramogos, trys vyrukai beldžiasi į mano kambario duris: „Gal galime šiandien praleisti pramogą ir likti namie pailsėti? Po treniruočių skauda kojas.”

Šis pavyzdys tiksliausiai atsindi situaciją, kai penkiolikmečiui, kuris nori būti tikru krepšininku, ši sporto šaka jau nebėra tik bičiulių pramogos. Nors jie dar tik vaikai, kurie yra priklausomi nuo suaugusiųjų, tačiau tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų, didžioji dalis vaikinų yra brandesni už kitus, to paties amžiaus žaidėjus.

Visgi tai yra tik pirmieji žingsniai link savo tikslo šių jaunųjų krepšininkų gyvenime. Padaryta nebloga pradžia, padėtas geras pagrindas ateičiai, tačiau, nepaisant visko, dar nėra nieko pasiekta ir viskas, kas telpa į žodį „potencialas”, yra nepamatuojama. Tiek treneriai, tiek projekto ambasadorius Linas Kvedaravičius nuolat kartojo žaidėjams: „Viskas, ką turite šiandien, iš esmės yra niekas“. Ir tie vaikai, kurie buvo arti to slenksčio, kad patektų tarp geriausiųjų, kitąmet lips projekto dalyviams ant kulnų siekdami patekti į Lietuvos šešiolikmečių krepšinio rinktinę.

[foto_3] Kazys Maksvytis ir „Samsung kartos” krepšininkai. Nuotr. samsungkarta.lt

Paskutinę stovyklos dieną lietuvaičiai įveikė suomius beveik pusšimčiu taškų. Ar tai yra pasiekimas? Taip, tačiau ne pats didžiausias. Didysis pasiekimas yra tas, kad „Samsung kartoje” dalyvavę sportininkai projekto metu paragavo profesionalo duonos, kas, tikėkimės, juos dar labiau motyvuos eiti tuo keliu, kurį jie jau pasirinko.

Dabar kažkas skaito šį straipsnį ir turbūt galvoja, kad ir jis norėtų vieną dieną išbėgti didžiosiose arenose su marškinėliais, ant kurių puikuotųsi užrašas „Lietuva”. Jei tu esi krepšinio bendruomenės dalis, kasdien lieji prakaitą treniruotėse, tu turi lygiai tuos pačius šansus patirti tas pačias nerealias emocijas, kurias patyrė „Samsung kartos” projekto dalyviai.

Vienintelis dalykas, ką turi suprasti, kad krepšinis – tai ne bičiulių pramogos, o tavo gyvenimo būdas. Daug, daug darbo ir dar daugiau prakaito gali padėti tau pasiekti tai, ką aš vadinu didžiuoju krepšiniu. Būk profesionalas aikštelėje bei už jos ribų ir tada neteks vogti Lietuvos taškų!