A. Vilkevičiaus metamorfozė: nuo beisbolo iki krepšinio vos vienas žingsnis

Šiame sezone Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) trenerio marškinėlius pasimatavo naujas trenerių štabo narys – krepšinio specialistas Audrius Vilkevičius. Darbas su vaikais šiam treneriui ne naujiena – pasirodo, A. Vilkevičius meistriškai gano ir kitą kamuolį. Beisbolo!

10 epizodų iš SKM trenerio A. Vilkevičiaus gyvenimo:

1. Paukštynas. Jugintų kaimas (Kauno raj.) – tai nedidelė gyvenvietė Babtų seniūnijoje, į šaurės vakarus nuo laikinosios sostinės nutolusi vos per šiek tiek daugiau nei 20 kilometrų. Jugintai – ir SKM trenerio A. Vilkevičiaus gimtinė, kurioje jis paliko ir savo darbų pėdsaką. Gimtasis miestas Audriui primena ir jo pirmąjį darbą – mat vasarą prieš mokyklos baigimą Audrius pirmosios darbo patirties įgijo netoliese esančiame paukštyne, kuriame kolegos buvo su savo paties mama.

„Teko ir pačiam tame paukštyne padirbėti, be to, ir mano mama dirbo zootechnike tame paukštyne. Vasarėlę padirbėjau, kokius tris mėnesius, gavau tos patirties, dirbau įvairius pagalbinius darbus. Po tos vasaros išvykau į Kauną studijuoti. Iš tiesų tik gimiau Jugintuose, nes yra kitas miestelis – Babtai – už kokių 3 kilometrų, tai štai juose ir praleidau visą vaikystę ir pas tėvus ten dabar tebegrįžtu“, – pasakoja dažnai namo pas tėvus grįžtantis A. Vilkevičius.

Pašnekovo teigimu, kol yra galimybė, kadangi kol kas šeimos treneris dar nesukūręs, ir kuomet pabosta šnekėtis su sienomis, tai norisi bent su artimaisiais pabendrauti, pasimatyti su netoli Kauno gyvenančia vyresne seserimi.

2. Mokytojas. A. Vilkevičius, baigęs Babtų gimnaziją ir palikęs ją kaip mokinys, į mokyklą po studijų grįžo naujame amplua – pradėjo dirbti mokytoju. Penkiems metams buvę mokytojai tapo Audriaus kolegomis, kas iš pradžių buvo keista, kadangi, pasak pašnekovo, vyravo stereotipinis požiūris esą dar tebesi mokinys, vadinasi, nelygus mums.

„Tai buvo įdomi patirtis. Tas stereotipinis požiūris vėliau kažkiek pasikeitė – nors ir iki šiol žiūri į mane kaip į mokinį, tačiau tuomet su laiku ėmiau gauti ir patarimų, ir pamokymų. Aš buvau jaunas, daug idėjų galvoje, norėjosi kažką keisti“, – su entuziazmu darbą mokykloje prisimena SKM treneris.

3. Beisbolas. Būtent iš to nenusėdėjimo vietoje ir noro pradėti naujus dalykus A. Vilkevičius Babtuose pradėjo popiuliarinti Lietuvoje mažai kam žinomą, nors jau nuo 1922 m. žaidžiamą, komandinį žaidimą, kuris JAV, aplenkdamas krepšinį ir NBA lygą, visgi užima pirmąją vietą reitinge pagal žiūrovų skaičių. Taigi, Audriaus iniciatyva Babtuose išpopuliarėjo beisbolas.

[foto_2] A. Vilkevičius kadaise išpildė svajonę - įkūrė beisbolo komandą. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Nenoriu girtis, bet buvo bandymų. Bandžiau tokiu vakarietišku sporto stiliumi užkrėsti miestelį, tai būtent beisbolu – amerikietiška sporto šaka. Nežinau, ar man pasisekė, ar ne, bet tokio mažo kaimelio komanda dalyvavo net Lietuvos čempionate“, – santūriai apie savo jaunatvišką iniciatyvą pasakoja atletas. Beisbolo treneriu tapęs Audrius šiuo žaidimu užkrėtė visą miestelį. Pradėdamas mokyti beisbolo žaidimo vingrybių Babtų vaikus, kurių beisbolo treniruotes pradėjo lankyti net 40, pasak A. Vilkevičiaus, treneris įgyvendino savo svajonę.

 
„Tai buvo mano svajonė ir aš jos siekiau. Ar vaikams patiko? Manau, kad taip. Bent jau iš pradžių, nes pirmuosius keletą metų buvo toks bumas, visur dalyvaudavome, naujos aprangos ir kiti dalykai. Daug įgūdžių bei literatūros gavau iš tuo metu pažinoto vyrų beisbolo klubo „Lituanica“ vadovo, už ką esu jam dėkingas. Ir man pačiam labai patiko. Bet laikui bėgant pastebėjau vieną negerą tendenciją – už komandą į stadioną ateidavo pasirgti seselė, kuri turėjo būti dėl saugumo kiekvienose rungtynėse, ir mano mama“, – pirmuosius tuomet pastebėtus grėsmės beisbolo populiarinimui požymius įvardija A. Vilkevičius.

Veikiausiai dėl to, kad Lietuvoje šis žaidimas neturi gilių tradicijų, svarsto nuo 2011 m. Lietuvos beisbolo asociacijai pirklausantis Audrius, tai ir auklėtinių tėvai rodė vangų susidomėjimą bei palaikymą stadione.

4. Tinklelis. Vakarietiškas požiūris liko Vakarams, o štai Lietuvoje teko teko prisitaikyti prie sportinės minties. Audrius pasirinko krepšinį. Tai kodėl visgi krepšinis?

„Krepšinis man irgi buvo įdomus, juk baigiau ir studijas atitinkamai. Bet nebuvo krepšinio bazės, salytė buvo maža, gal 20 metrų ilgio ir 9 pločio. Žinoma, ten ir treniruodavomės, ir žaisdavome, bet gerų sąlygų visgi krepšiniui nebuvo. Mokykla labiau orientavosi į kultūrinius renginius, tai sportiniai kartais atsidurdavo antrame plane“ , – atvirauja A. Vilkevičius.  

Tačiau krepšinio treneris nepasidavė ir rodė daug iniciatyvos, kad krepšinis Babtuose prigytų: „Daug visko dėl krepšinio irgi dariau: rengiau šventes, pasirodymai su šokėjomis būdavo, įsteigiau Babtų krepšinio lygą. Vaikus užkrėčiau krepšiniu. Nors ta mūsų salė ir buvo maža, bet rengdavom varžybas ten. Vienu metu, pamenu, norėdami pareguliuoti žmonių srautus, imdavome pinigus iš žiūrovų, kiek jų daug būdavo.“ 

Audrius sako, kad nesijautė mokykloje kaip po padidinamuoju stiklu, bent jau kol buvo mokinys. Kai pradėjo dirbti mokytoju, tuomet jautė varstant save akimis. „Jau dirbant mokykloje mokytoju tas šiek tiek jautėsi. Nieko negali padaryti ne į temą, visi tave pažįsta, tad turėdavai būti labai susikaupęs. Dirbau iš širdies ir šiandien labai džiaugiuosi ten įgyta patirtimi. Nebuvo lengva, nes tuo pačiu metu dar dirbau ir V. Chomičiaus krepšinio mokykloje. Bet Kaunas netoli buvo, tai pavyko gana gerai suderinti abu darbus“, – tvirtina sportininkas.

[foto_3] Audriui teko dirbti V. Chomičiaus krepšinio mokykloje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

6. Katino dienos. „Turbūt bet kuriam vaikui galėčiau palinkėti tokios vaikystės, kokią pats turėjau, nes ji buvo labai nerūpestinga, tėvai buvo užimti darbuose, aš prisigalvodavau visokių veiklų ir žaidimų. Ko tik nežaidėme – ir krepšinį, ir tinklinį, žiemą ir vartus buvome susikalę ir žaidėme ledo ritulį. Tenisą žaisdavome su badmintono raketėmis“, – smagias vaikystės dienas prisimena A. Vilkevičius.

Audrius įsitikinęs, kad nėra ko laukti, kad kažkas atneštų ir pakištų ant lėkštutės – turi eiti ir pats kažką daryti: „Dar būdamas vaikas, krepšinį eidavau žaisti su vyresniais. Juolab kai krepšinio kamuolį, dar be jokios technikos, pradėjau varinėti nuo šešerių. Smagiausia buvo užsitarnauta pagarba, kuri pradėjo rastis įveikus vyresnį varžovą krepšinio aikštelėje.“

Nors vaikas, tvirtina SKM treneris, jis buvo ramus ir problemų neieškojo. „Buvau išlaikytas vaikas“, – su pasidižiavimu balse sako Audrius.

7. Liepsnos. „Didelis buvo sukrėtimas, kai draugas užsidegė, – vienu iš jaunystės prisiminimų dalijasi A. Vilkevičius. – Buvo tokia nelaimė, bet viskas sėkmingai baigėsi. Garaže buvo gaisras, o mes su draugu netoliese futbolo aikštelėje žaidėm. Pamatėm, kad dūmas kylą, ir atbėgom prie to garažo gesint. O ten vaikai žaidė ir padegė stiklainį su benzinu. Vienas žmogus tą stiklainį pasiėmęs spyrė kaip futbolo kamuolį ir visas degus skystis pateko ant draugo ir jis ėmė degti. Bet jis buvo gudrus vaikas, krito ant žemės ir iškart ėmė ant žemės voliotis. Niekas nenukentėjo, bet buvo toks truputį šokas. Kaip kokiame filme.“

[foto_4] A. Vilkevičius studijų metais žaidė ne vienoje megėjų lygoje. Nuotr. iš asmeninio archyvo

8. Skautas. A. Vilkevičius juokauja, sakydamas, kad studijų Kaune metais krepšinį žaisdavo nuolat mėgėjų lygose, o komandas keisdavo kaip kojines. Tačiau šiandien krepšinio aikštelę Audrius dar stebi ne tik trenerio, bet kartais ir skauto akimis. Amerikoje krepšinyje seniai prigijęs terminas „skautas“ (angl. scout – „žvalgas“, red. past.), tačiau tai yra ne visiškai tikslus apibūdinimas tam, pasak A. Vilkevičiaus, ką jis daro. Ir čia pat treneris paaiškina skirtumą.

„Tas skautas turi daug prasmių. Mano atveju „skautas“ reiškia duomenų operatorių. Tai nėra tas „skautas“, kuris, kaip įsivaizduoja treneriai, skautuoja komandą, renka informaciją, ją analizuoja ir po to panaudoja tam tikrose rungtynėse. Čia ne tai. Čia tu sėdi rungtynėse, stebi žaidimą, visokias situacijas, įvykių kaitą, turi neklysdamas – vienareikšmiškai! – perduoti duomenis. Paspaudimo arba kitų technologijų pagalba. Ir krepšinio, ir futbolo“, – komentuoja skauto veiklą A. Vilkevičius.

Toks skautingo tipas Lietuvoje, anot SKM trenerio, yra dar gana naujas, tačiau rungtynėse jau kartas nuo karto patvirtina matąs „naujųjų“ skautų. „Amerikoje tai jau gana pasenęs užsiėmimas, o Lietuvoje prasidėjo 2003-2004 metais, kaip ir daugelis dalykų, vėluodamas. Bet žaidėjai jau pamažu supranta, kas čia ateina pastebėt rungtynių“, – skauto darbo užkulisius atskleidžia pašnekovas.

9. Kylie Minogue. Kas nežino pasaulyje žinomos australų dainininkės ir aktorės Kylie Minogue? Žavi, talentinga ir paparacių mėgiama moteris savo balsu sužavėjo ir SKM trenerį.

„Man labai patinka šita atlikėja! Gailiuosi, kad prieš trejus metus, kai buvo Siemense („Siemens arena“ – red. past.), nebuvau, tik internete po to pasižiūrėjau ištraukas“, – tvirtina K. Minogue fanas.

SKM treneris mėgsta lankytis koncertuose, tad šįsyk, pasak A. Vilkevičiaus, progos nepramiegojo ir bilietas į K. Minogue koncertą, kuris vyks Kauno „Žalgirio“ arenoje rudeniop, jau kišenėje, lieka tik sulaukti renginio dienos.

10. SKM. Penkiolika metų pašventus vaikų krepšiniui ir klajojus tarp Babtų, Marijampolės ir Druskininkų, šį sezoną A. Vilkevičius apsistojo Vilniuje, Sostinės krepšinio mokykloje (SKM). Debiutinis sezonas, panašu, kad buvo sėkmingas – mat Audrius krepšinio moko tris berniukų grupes: pirmokus, antrokus ir trečiokus, kurių komandų pavadinimai skamba kovingai – „Grifai“ ir „Grifiukai“.

„Iš tikrųjų Vilnius – didelis miestas ir aš su sostine siejau dideles galimybes, – apie krepšinio trenerio darbą prabyla SKM auklėtinių treneris. – Maniau, kad bus daugiau vaikų, bet viskas gerai, kaip yra. Man labai patinka aiškumas, galbūt todėl mėgstu kalbėti garsiai ir raiškiai. Treneris pirmiausia turi aiškiai šnekėti. Jei jis po nosim kažką burbuliuoja, tai ir vaikui sunku jį išgirsti ir suprasti.“ Audriui studijuojant antros studijų pakopos metu Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar – LSU, red. past.) sutiktas žinomas treneris Lietuvos ir ne tik krepšinio pasaulyje Ramūnas Butautas tapo pavyzdžiu A. Vilkevičiui, mat iš jo SKM treneris sako išmokęs visko, ką panaudoja kasdien savo darbe, įskaitant ir krepšinio filosofiją.

[foto_5] Šį sezoną A. Vilkevičius papildė SKM trenerių bendruomenę. Nuotr. R. Dačkus

 „Ne tik aš, bet ir kiti kursiokai perėmėme iš šio trenerio ir lyderio savybes, ir norą laimėti, kovingumą, atkaklumą, bet kartu ir visą protingą planavimą, racionalų požiūrį. Žinojome, kad Stepono Butauto sūnus iš tėvo perėmė didelį žinių bagažą, kuriuo dalinosi ir su mumis. Praktinių daug gerų užsiėmimų ir salėje. Šiandien man jis labiau netgi patinka kaip strategas, treneris, nei kaip asmenybė“, – apie vieną mėgstamiausių dėstytojų – R. Butautą, kuris šiuo metu treniruoja Rygos „VEF“ ekipą – pasakoja pašnekovas.

Audrius atviras – štai su laisvalaikiu prasti reikalai: „Geras klausimas. Paskutiniais metais tai darbas, o po jo eini dar padirbt, o po darbo – dar padirbi (šypsosi). Tai lieka miegas. Tačiau mėgstu ir į treniruoklių salę nueiti, muzikos pasiklausau, filmą pažiūriu. Kaip visi. Nors, kaip kad kiti ten turi žvejybas ar kažką panašaus, tai... Vaikystėje pažvejodavau, bet reguliariu pomėgiu  tai netapo“.

Krepšinio specialistas pripažįsta, kad labiausiai dabar norėtų daugiau pakeliauti, tačiau idealios atostogos treneriui – ne vieta ar kraštas, o žmogus, su kuriuo esi: „Jeigu yra mylimas žmogus šalia, jautiesi kaip Havajuose net ir bute. Kai širdis nevieniša, tada paatostogausi bet kur“.