3 valandos traukinyje su skaitykle arba prisiminimai apie išdaigas žirafoms

3 valandos – tiek mažiausiai laiko per dieną Sostinės krepšinio mokyklos (SKM) treneris Tadas Lukauskas praleidžia ant geležinkelio bėgių.

 

Mat SKM auklėtinių treneris, nors dirba Vilniuje, sostinėje paprastai būna tik svečias, nes kaskart grįžta namo. Ne autobusu, bet traukiniu. Dešimt akimirkų iš T. Lukausko gyvenimo:

1. Prie Nemuno. „Mes prie Nemuno užaugę, mylim savo miestą Kauną“,- visiems gerai žinoma daina, kurią kauniečiai traukia garsiai ir nuoširdžiai. Tadui ji irgi nesvetima, nes jis pats gimęs ir augęs Lietuvos širdimi dainoje vadinamame Lietuvos mieste – Kaune.

„Geriausias miestas, - su užtikrintumo gaidele balse pokalbį pradeda atletas. – Galbūt taip yra ir dėl to, kad gyvenau labai geroje miesto vietoje: zoologijos sodas, ąžuolynas, KTU (Kauno technologijos universitetas – red. past.) tas visas studentų miestelis šalia, treniruotės ranka pasiekiamos. Viskas buvo sava.“

T. Lukauskas prisipažįsta, nors ir turi vairuotojo pažymėjimą, tačiau vis dar nemėgsta vairuoti ir mieliau renkasi kitus susisiekimo būdus.

2. Zoologijos sodas. Gyventi prie pirmojo Lietuvoje įkurto zoologijos sodo, ypač vaikui, ko gero, yra daugiau nei įsimintina vaikystė. Egzotika pašonėje nuolat kurstė Tado, dar vaiko, smalsumą.

„Nuo pat mažens zoologijos sodas šalia. Ir įėjimas kitas mums būdavo atidarytas, ne pro pagrindinį įeidavome (su draugais – red. past.) ir su kamuoliais dar... Pamenu, visai įdomiai ten leisdavome laiką“,- šypteli trumpam į vaikystę prisiminimais grįžęs kaunietis.
Mėgstamiausio gyvūno zoologijos sode, kad rymotų prie jo aptvaro, T. Lukauskas sako, neturėjęs, bet visgi vaikiškų išdaigų čia iškrėsta ne viena ir ne dvi.

 

[foto_2] Tadas vaikystėje mėgo žaisti kompiuterinius žaidimus. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Visko būdavo. Žirafas prišerdavom. Dingo paskui iš zoologijos sodo, - juokiasi SKM treneris. – Ne, bet ne nuo mūsų. O šiaip man labiausiai patikdavo ropliai, nes jie paprastai pasislėpę būdavo. Smagiausia buvo juos surasti. Buvome ir keletą sykių pagauti zoologijos darbuotojų, pagąsdindavo, pagrūmadavo pirštu ir paleisdavo.“ 3. Nepriklausomas. Šiek tiek mažiau nei prieš amžių, vasario 16-ąją, maža Baltijos jūros vandenų skalaujama valstybė, pavadinimu Lietuva, pasiskelbė esanti laisva ir nuo nieko nepriklausoma. Todėl ne veltui kalendoriuje ši data žymima raudonai.

T. Lukausko teigimu, tai, kad gimei valstybei svarbią dieną, daugiau patriotiškumo neprideda, tokie dalykai, anot pašnekovo, ateina iš savęs. Tačiau svetur darbo ar laimės ieškoti, tvirtina Tadas, neketina važiuoti: „Geriau turėsiu mažiau, bet veiksiu, tai ką noriu ir kas man patinka“.

4. Rinktinės. T. Lukauskas nuo penktos klasės mokėsi sportinėje klasėje, kur vaikai buvo orientuoti į sportą. „Buvo sustiprinta kūno kultūra. Jei ji buvo pirma pamoka, tai ateidavome pusvalandžiu anksčiau ir pasidarydavome lengvą treniruotę. Po pamokų vėl laukdavo treniruotė. Mūsų sportinė klasė, tai netrūkdavo ten ir visokių juokų, bet ir nebuvo taip, kad būtume nevaldomi, proto ribose viskas. Kartą, pamenu, su šluotomis fechtavomės“, - šypsenos neslėpdamas pasakoja pašnekovas.

 

Būdamas antrokas, Tadas pradėjo lankyti krepšinio treniruotes Arvydo Sabonio krepšinio centre. „Vieną dieną tėtis mane pasisodino ir paklausė, ką noriu sportuot, krepšinį ar futbolą? Kadangi vyresnis brolis jau lankė futbolą. Nors futbolą labai mėgau, žiūrėdavau, ir dabar tebestebiu rungtynes, bet pasirinkau krepšinį“ ,- apie savo pirmą pažintį su krepšiniu dalinasi SKM treneris. Tie pirmieji treniruočių metai A. Sabonio KC, pasak krepšininko, buvę kaip pasaka – treniruočių kaina buvo labai nedidelė, vos 20 litų, o baigus centrą, tekdavo pakloti jau bene 150 litų.

[foto_3] Būdamas krepšininku T.Lukauskas žaidė net trijose rinktinėse. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kasdienybė, pašvęsta sportui, Tadą atvedė į Lietuvos jaunučių rinktinių sudėtį: „Septyniolikos buvau buvęs visose rinktinėse (U-14, U-15 ir U-16 – red. past.). Tik septyniolikos jau nebepaėmė į Europos čempionatą ir pamažu viskas baigėsi”, - teigia T. Lukauskas.

 

Pasak sportininko, priklausymas rinktinėms, kuomet esi paauglys, kelių į krepšinį nepalengvina, esą tarp to, kiek geras esi žaidėjas, kai esi 14 ar 15 metų, ir to, koks būsi vyresnis, didelis skirtumas, nes tai nereiškia, kad toks pat geras išliksi ir ateityje.

 

 

[foto_4] Baigus krepšininko karjerą Tadas nusprendė imtis trenerio darbo. Nuotr. iš asmeninio archyvo

6.  Sostinė. 2012 metais T. Lukauskas atvyko dirbti į Vilnių, į Šarūno Marčiulionio krepšinio akademiją (ŠMKA). Šis sprendimas pradėjo naują etapą krepšinio trenerio gyvenime. „Šis etapas sunkus buvo, ypač pradžia, 3-4 pirmi mėnesiai. Vis tiek visą gyvenimą Kaune praleidęs, viskas vietoje, šalia. O čia daug susidėjo į krūvą: ir darbas atsakingas, ir gyventi kažkur reikia. Tada butą turėjau susirasti ganėtinai greitai, prieš rugsėjį.   Tuomet vienam kartui visko pasirodė per daug“, - tvirtina sezoną ŠMKA treneriu dirbęs T. Lukauskas.

Tadas svarsto, kad iš dalies nebuvo dar užaugęs tokiai mokyklai kaip ŠMKA: „Reikėjo tvarkytis su vienu amžiumi ir su kitu, popierizmų daug, o su tuo anksčiau nebuvai susidūręs, laiko, atrodo, per mažai. Tačiau ta įgyta patirtis yra labai vertinga, geriau anksčiau susidurti su visokiomis situacijomis, nei vėliau.“

T. Lukauskas drąsiai teigia, kad akademijos laikotarpiu jis išmoko kur kas daugiau dalykų nei studijų metais universitete. Tačiau kad ir kokių sunkių akimirkų buvo, pasak Tado, jį labiausiai motyvavo šansas dirbti profesionalių trenerių kolektyve ir galimybė tobulėti: „Juk nenori tokių progų gyvenime praleisti!“.

7. SKM. Ilgai laukti nereikėjo, kol suskambo telefonas ir Tadas išgirdo naują pasiūlymą – prisijungti prie didžiausios krepšinio mokyklos Lietuvoje, SKM, trenerių štabo. „Iš pradžių sakiau, kad ačiū, bet ne, nenoriu atgal į Vilnių. Tačiau Andrius Jančiauskas įkalbėjo sutikti, tačiau sąlygą vieną tebeturėjau – pats pasiūliau, jei tinka, kad aš atvažiuoju į Vilnių, pasidarau treniruotę, o gyvenu Kaune. Mokykla siekia dar labiau augti, sąlygos geros, tad susitarėme“,- lanksčiu SKM požiūriu džiaugiasi krepšinio specialistas.

 

T. Lukauskas šiuo metu treniruoja 4 SKM auklėtinių grupes, pradedant berniukų, gimusių 2004 m., grupėmis ir baigiant SKM abiturientais, 1995 metais gimusiais vaikinais. Daugiausiai gerų emocijų, anot T. Lukausko, jis pasikrauna iš mažųjų savo krepšininkų. 8. Traukiniai. „Visą savaitę prakeliauji. Kaunas – Vilnius, Vilnius – Kaunas, sekmadienis tik lieka laisvas“, - atsidūsta T. Lukauskas. Tačiau, pasak SKM auklėtinių trenerio, šios kelionės – puikus būdas išnaudoti tikslingai kelionės laiką.

[foto_5] Į SKM gretas T.Lukauskas įsiliejo šį sezoną (dešinėje). Nuotr. R. Dačkaus

Kasdien tos 3 valandos, praleisto traukinyje, tampa laisvalaikio pamaina – mat SKM treneris spėja ne tik muzikos pasiklausyti ar knygą paskaityti, bet dar ir paveizėti į kinematografų sukurtus šedevrus, atnaujinti matytų filmų archyvą. „Taip, 3 valandos per dieną ir taip 6 dienas per savaitę. Bet nesiskundžiu, tai kartu ir laikas sau“, - tvirtina T. Lukauskas.

 

9. „Goodreads“. Laisvalaikiu SKM treneris dažniausiai renkasi dvi veiklas – atšilus orams, į kelius išrieda dviračiu arba ima į rankas knygą. Tiesa, pastaruoju metu tradicinę popierinę knygą pakeitė elektroninė knygų skaityklė „Kindle“, kuri tiesiog telpa į trenerio striukės kišenę.

Knygų skaitytojus iš viso pasaulio buriantis socialinis tinklas apie knygas „Goodreads“ leidžia per asmeninę paskyrą kurti jau perskaitytų bei norimų perskaityti kūrinių sąrašus. Tadas – registruotas šio tinklo vartotojas ir taip pat nuolat atnaujina savo perskaitytų knygų sąrašą, kuriame puikuojasi ne tik literatūros klasika virtę kūriniai, kaip antai F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ ar M. Puzo „Krikštatėvis“, bet ir tokie kūriniai, kaip kad buvusio „Manchester United“ futbolo klubo ilgamečio vadovo Alexo Fergusono autobiografija.

„Mėgstu ir fantastiką, ir grožinę literatūrą, mėgstu biografijas. Iš viršelio knygos nesirenku“, - šypteli T. Lukauskas. „Viskas prasidėjo nuo mokyklos. Anksčiau labai nemėgau skaityti, niekas nebūtų įkišęs man į rankas knygos. Bet atėjo pas mus naujas jaunas istorijos mokytojas ir užkabino su tuo skaitymu, Puzo ir kiti autoriai... Kai prasidėjo, tai ir įdomu buvo, ir visa klasė krikštatėvius skaitė.

 

Pirmoji mano knyga ir buvo „Sicilietis“ (autorius M. Puzo – red. past.). Dostojevskiu dar antrame kurse susidomėjau ir pradėjau skaityti. Pradėjau, žinoma, nuo klasikos: Remarkas, Hemingvėjus, tas pats Puzo“, - apie savo skaitymo revoliuciją pasakoja krepšinio specialistas. Tadas linkteli galva ir teigia, kad visgi per vėlai perskaitytų knygų irgi būna.

10. Moto. SKM auklėtinių treneris T. Lukauskas į gyvenimą žiūri pozityviai nusiteikęs, tačiau paklaustas, ar turi gyvenimo moto, kuriuo vadovaujasi, sako, kad greičiausiai ne. Akimirkai nutyla ir prajukęs greitai išberia šūkį: „Gyvenk ir žvenk!“.

„Stengiuosi gyvenime žiūrėti optimistai į visus dalykus, nors būna gi visokių tų dienų. Kol kas gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena diena“,- pokalbį užbaigia Tadas.